Eglė Einikytė Narkevičienė ir jos kūrinys „De die in diem. In aeternium“ | Autorės asmeninio archyvo nuotr.
– Keramiką vadinate nuolatiniu kovos lauku. Teigiate, kad tai viena sudėtingiausių ir įnoringiausių meno šakų, Lietuvoje nesulaukianti pakankamo meno kritikų bei publikos dėmesio ir dažniausiai vertinama iš taikomojo meno perspektyvos.
– Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, supratau, kad Lietuvoje labai trūksta profesionalių žinių apie keramiką. Tapyba, grafika, instaliacija susilaukia tinkamo dėmesio, o keramika vis dar vertinama kaip interjerinis menas. Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Kinija ir Japonija keramikai tenka labai svarbus kultūrinis vaidmuo, per ją formuojamas meno suvokimas apskritai. Susiklosčius tokioms kultūrinėms aplinkybėms, vaza gali būti vertinama labiau nei tapybos darbas. Supratusi, kad Lietuvoje negausiu tinkamo lygio žinių, pradėjau užsisakinėti žurnalus, keliauti po parodas kitose šalyse. Dabar informacija lengviau pasiekiama, daug naujienų gali sužinoti socialiniuose tinkluose.
Eglė Einikytė-Narkevičienė, iš kompozicijos „InSide-OutSide“, 2018 | Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Mano profesiniame gyvenime esminis lūžis įvyko sulaukus brandos ir supratus, kad neprivalau niekam įtikti. Svarbiausia daryti tai, ko nori ir kas patinka tau pačiam. Žinoma, svarbu sulaukti profesinio ir finansinio pastiprinimo. Jis suteikia laisvės pojūtį ir galimybę atsidėti pagrindiniams kūrybiniams sumanymams. Meno kritikai, rašantys apie taikomuosius menus, žino, kad jie reikalauja daugiau fizinės jėgos ir specialių sąlygų nei plokštuminės meno šakos. Tapybos ir grafikos darbus lengva transportuoti, jie nedūžta ir nereikalauja ypatingos apsaugos. Siunčiamas į konkursą kitoje šalyje, keramikos darbas gali jo ir nepasiekti.
Eglė Einikytė-Narkevičienė, „Blue Velvet“, 2018 | Autorės asmeninio archyvo nuotr.
– Minite Tolimųjų Rytų šalis, kuriose keramikos suvokimas turi gilią tęstinę tradiciją. Ar panašių pavyzdžių pastebite Europoje?
– Tarptautinis keramikos laukas atsiveria tik dalyvaujant rimtuose konkursuose. Lietuvoje sunku kalbėti apie profesionalios keramikos meno terpę. Čia nėra rengiami tarptautinius kriterijus atitinkantys konkursai, o vietinėse keramikos bienalėse eksponuojami darbai kartais neatitinka objektyvių meninės vertės kriterijų. Vienintelė Panevėžio dailės galerija yra Tarptautinės keramikos akademijos (AIC) narė. Ji bendradarbiauja su skirtingų šalių menininkais ir rengia tarptautinius simpoziumus. Latvija turi tarptautiniu mastu pripažįstamą Marko Rothko meno centrą. Jo kuratoriai laikosi reikalavimų, keliamų profesionaliems meno renginiams ir atlieka griežtą darbų atranką.
– Kokias raiškos galimybes Jums teikia ši specifinių techninių įgūdžių reikalaujanti meno šaka?
– Savo esme keramika nesiskiria nuo kitų meno šakų. Dirbdama pirmiausia nuosekliai gilinuosi į formą ir liniją. Medžiaga nėra svarbiausias dalykas, bet norėdamas kalbėti pasirinkta kalba, turi kuo geriau ją įvaldyti. Tradicines medžiagas visada įdomu jungti su kitokia materija. Savo skulptūrose naudoju daug grynų pigmentų, plačiai naudojamų tapyboje. Jeigu turėčiau geresnes technines galimybes, keramikoje naudočiau tik natūraliu degimo būdu išgaunamą glazūrą ir gamtoje randamas spalvas. Pastaruoju metu labiausiai domiuosi forma. Blizgus paviršius kitaip skaido šviesą ir ją iškraipo, todėl naudoju matinius paviršius, atskleidžiančius objekto medžiagiškumą. Vis dėlto pirmiausia galvoju apie pagrindinę mintį ir kaip kuo geriau ją išreikšti.
Eglė Einikytė-Narkevičienė, „One Size“, 2019 | Autorės asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip keramikos prigimtis diktuoja Jūsų mąstymo kryptį?
– Dažniausiai diktuoja techniniai aspektai. Mano atveju, krosnies dydis apibrėžia darbų formatą. Tenka įvertinti, ar gali peržengti savo galimybių ribas. Simpoziumai suteikia laisvę spręsti kitus klausimus. Pavyzdžiui, ar esi pajėgus įgyvendinti sumanymą, kai jo nevaržo techninės galimybės. Keramikoje visada susiduri su tam tikrais apribojimais. Pavyzdžiui, kurdamas didelio formato darbus, privalai jau kitaip valdyti medžiagą nei dirbdamas su mažais objektais. Supranti, kad tavo gebėjimų nepakanka. Yra menininkų, kurie pasirenka formaliąją kryptį ir tiria medžiagos galimybes. Kiti ieško būdų, kurie geriausiai atskleistų pagrindinę mintį.
– Savo kūryboje jungiate žmogaus, gyvūnų ir geometrinių figūrų formas. Kas formuoja šią sintezę?
– Mano kūrybos ašis yra žmogus. Gyvūnai atsiranda kaip simbolinės prasmės nešėjai. Pastaruoju metu žmogaus figūrą jungiu su geometrinėmis formomis, kurios leidžia plačiau apmąstyti jo prigimtį ir santykį su aplinka. Pavyzdžiui, žmogaus ir stilizuoto namo figūra leidžia priartėti prie savasties temos. Vienas parodos lankytojas pakomentavo: „Nunešti stogai“. Stogą gali nunešti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Namų jausmas yra mumyse. Žmogaus figūra pati savaime nėra svarbi, ji leidžia perteikti tam tikrą temą. Santykis su aplinka yra svarbesnis nei objektas. Kartais darbai gimsta iš paprasčiausios kasdienybės ir rutinos. Gražiausi dalykai įvyksta labai paprastai.
Daugiau sužinoti apie E. Einikytės-Narkevičienės kūrybą ir autorės darbų įsigijimą galite čia.
Eglė Einikytė-Narkevičienė, „Poisonous Pride“, 2018 | Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Eglė Einikytė-Narkevičienė, iš parodos „InSide-OutSide“, 2018 | Autorės asmeninio archyvo nuotr.
– Nuosekliai domitės žmogaus netvarumo tema. Jūsų skulptūroms būdingi neišbaigti, yrantys, eižėjantys pavidalai. Ar jais tęsiate apmąstymus apie žmogaus santykį su aplinka?
– Taip, ankstesniuose darbuose daug irimo, pažeistumo, neišbaigtumo motyvų. Norėjau apčiuopti, kaip veikiamas aplinkos keičiasi fizinis pavidalas. Tai labai abstrakti tema, įgyjanti konkrečius pavidalus. Keramikos prigimtis labai tinka jai atskleisti.
– Kaip Jūsų kūrybos procesą veikia asmeninis santykis su aplinka?
– Turbūt labiausiai veikia tikėjimo erdvė. Ji stipriausiai formuoja mano suvokimą. Kitus impulsus suteikia asmeniniai išgyvenimai ir kultūrinė aplinka. Supratau, kad labai naudinga pakeisti kūrybinę aplinką, pavyzdžiui, iš keramikos pereiti į tapybą. Spalva visiškai pakeičia matymo kampą. Pradedi kitaip matyti dangų ir netgi dirbtuvės duris. Menininkui svarbu atsitraukti nuo kasdienių įpročių ir pakeisti žiūros tašką.
– Ką šiandien atsitraukusi nuo kasdienybės įvardytumėte kaip savo didžiausią profesinį norą?
– Norėčiau toliau jungti keramiką su tapyba ir išbandyti naujus skirtingų meno šakų derinius, praplečiančius matymo perspektyvą. Žvelgiant plačiau, džiaugčiausi, jeigu keramika kaip meno šaka Lietuvoje sulauktų tinkamo suvokimo ir įvertinimo.
