Kęstutis Stoškus. 2023. Arūno Baltėno nuotr.
Atidarant Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtą parodą, jos kuratorė prof. dr. Raminta Jūrėnaitė sakė, kad Jūsų darbų pristatymų Lietuvoje surengta mažiau nei užsienyje, o kolega fotografas ir leidėjas Raimondas Paknys pabrėžė, kad tokio aukšto estetinio, meninio ir techninio lygio ekspozicijų mūsų šalyje pasitaiko labai retai. Kaip atsitiko, kad didesne Jūsų paroda Vilniuje galime gėrėtis praėjus net aštuoniolikai metų po visuomenei pristatytos parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2005-aisiais? Kaip ji atsirado?
Nesu labai aktyvus ir iniciatyvus žmogus ir niekada pats tikslingai nesistengiau surengti kokios nors parodos. Aš nemaniau, kad to reikia, kad tai turi būti tikslas, todėl niekada nesiverčiau per galvą, siekdamas parodyti savo kūrinius. Tiesiog ateidavo pasiūlymų surengti parodas, tik jie dažniau būdavo ne iš Lietuvos.
Tai, kas matoma parodoje, yra tik nedidelė dalis mano kolekcijos. Pastaruoju metu tvarkau savo archyvus, atrinkti kadrai yra tvarkomi taip, kad bet kurį būtų galima atspausdinti tokio dydžio, kokį čia matote. Taip paruoštų fotografijų jau yra keli šimtai ir jų vis daugėja. Dalis fotografijų atspaustos klasikine technika, tai yra sidabro atspaudai, dalis – skaitmeniniu būdu. Nuotraukų tiražai yra riboti ir nebus kartojami. Visa tai vyksta padedant šio projekto iniciatorei VšĮ „Vilniaus galerija“ – ji mane kuruoja ir skatina neužsnūsti. Atlikus nemažą dalį šio darbo, buvo surengta nedidelė ekspozicija. Ji neliko nepastebėta ir šios srities specialistų. Tada ir atsirado pasiūlymas surengti šią parodą.
Bet kokio miesto, taip pat ir Vilniaus, senamiesčio žavesys yra tose aptrupėjusiose, nugairintose sienose, patrūkinėjusiose gatvėse.
Kaip architektūros fotografija atsirado Jūsų gyvenime?
Architektūrą fotografuoju labai seniai, o čia kabančios nuotraukos padarytos per 30 metų. Tai – ilgas laiko tarpas: per jį gimė ir užaugo visa karta žmonių.
Aš kartais pats savęs klausiu, kodėl man patinka fotografuoti architektūrą, ir nelabai randu pagrįsto bei aiškaus atsakymo. Tiesiog man tai patinka. Šios nuotraukos atsirado vaikštinėjant po Vilnių, jo senamiestį, vaizdus surinkau ganėtinai spontaniškai. Prie daugelio jų grįždavau po 5, 10 kartų.
Bet vėlgi, ne viskas man patinka, ne viską mėgstu fotografuoti. Pavyzdžiui, parodoje nėra naujų rajonų, kvartalų, pastatų.
Turite omeny sovietmečio architektūrą? Ji, Jūsų nuomone, neatspindi Vilniaus dvasios?
Taip, ir ne vien tik sovietmečio, bet ir dalis šiuolaikinės modernios architektūros. Ne visa. Pagal savo profesiją esu tolokai nuo architektūros, bet taip susiklostė gyvenimas, kad fotografija yra mano pomėgis, tad visos nuotraukos padarytos neturint jokio užsakymo ar, kaip dabar madinga sakyti, esant projektui, kuriam yra užsakovas. Visose fotografijose miestas toks, kokį aš matau ir kaip jį jaučiu.
Baigėte pramonės ekonomiką, bet didžiąją dalį savo gyvenimo dirbote Lietuvos nacionaliniame muziejuje fotografu. Kokią įtaką tai padarė Jūsų architektūros fotografijai, kurią matome šioje parodoje?
Dešimt metų ekonomikos srityje privertė suprasti, kad nebegaliu ir nebenoriu gyventi dirbdamas nemėgstamą darbą, todėl vieną rytą nusprendžiau jį mesti. Netrukus įsidarbinau Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Čia trisdešimt metų su dideliu malonumu fotografavau, todėl to net nevadinčiau darbu. Įstaigoje susidūriau su įvairiais žmogaus veiklos artefaktais: pradedant meno kūriniais, gaminiais, archeologiniais radiniais, baigiant vaizduojamojo meno kūriniais, paveikslais ir skulptūromis. Mano rankose pabuvojo daugybė dalykų, kurių daugumai žmonėms per visą savo gyvenimą nepavyksta ne tik paliesti, bet ir išvysti. Turėjau galimybę grožėtis muziejaus archyvuose sukauptais didžiųjų fotografijos meistrų kūriniais, dalyvauti ruošiant jų parodas, rengiant albumus spaudai. Tai man labai daug davė.
Darbas muziejuje – tai daiktų fotografija. Ji labai nutolusi nuo reportažo, gyvo žmogaus, portreto fotografijos. Man tai patiko, matyt, jaučiau, kad fotografuojant žmones reikia turėti kitų savybių: komunikabilumo, charizmą, kuri leistų užmegzti vidinį ryšį. Man to trūksta, tikriausiai tai ir buvo viena iš priežasčių, atvedusi į architektūros fotografiją.
Net ir šioje parodoje esančios nuotraukos yra tarsi architektūros natiurmortai. Tai nėra kasdienio gyvenimo atspindys su žmonėmis, judėjimu, žmonių veiklos procesais. Tai tarsi kažkokie sudėlioti natiurmortai ar dekoracijos. Negaliu pasakyti, kodėl ir kaip atsiranda tokios kompozicijos.
Radijo laidoje kalbėdamas apie šią parodą sakėte, kad ja norite paskatinti žmones pakelti galvas, išvysti grožį, kuris yra aplinkui. Kaip manote, ar pranyko Vilniaus gyventojų ryšys su miestu?
Negalima sakyti, kad pranyko. Jis išlikęs, tačiau dalis žmonių per skubėjimą ir kasdienybės rūpesčius tiesiog nemato to, kas yra aplinkui. Mano, kaip fotografo, akis gal kiek jautresnė, todėl labai noriu miesto grožį ir jo estetiką užfiksuoti taip, kaip regiu ir jaučiu, visa parodyti ir kitiems. Deja, jautriau pastebiu ir nepatinkančius pasikeitimus: profesine prasme mane labiau negu daugelį kitų jaudina kultūrinio paveldo saugojimas. Kai matau, kaip kartais žalojamas Vilniaus veidas, tie randai mane veikia stipriau.
Užsiminėte apie Vilniaus randus. Kaip vertinate mieste vykstančius pokyčius?
Esu fotografas ir nemanau, kad turėčiau moralinę teisę sakyti ar skelbti savo nuomonę, kritikuoti.
Bet kaip miestietis, ilgus metus fiksuojantis besikeičiantį miestą, vis tiek turite savo nuomonę?
Suprantu, kad pokyčiai neišvengiami. Miestas yra organizmas, jis nuolat keičiasi, tad negalima teigti, kad viskas, kas buvo anksčiau, yra gerai, o visi pakeitimai yra blogai. Suvokiu, jog nereikia už tai kovoti. Suprantu, kad reikia miestą tvarkyti, gatves kitokia danga perkloti, duobes užtaisyti, remontuoti nutrupėjusias ir griūvančias sienas, taip ir turi būti, tai – neišvengiama. Bet, kaip fotografas, ateinu į tas vietas, kurias esu anksčiau fotografavęs, ir matau, kad dabar jos sutvarkytos, gražiai nutinkuotos, bet jose nebelikę auros. Manęs ta vieta nebetraukia ir negaliu jos fotografuoti. Tada dingteli, kaip gerai, kad tai įamžinau jau anksčiau.
Tačiau tai nereiškia, kad šie pertvarkymai yra blogi miestui. Blogai man, fotografui, nes negaliu išgauti estetikos taip, kaip aš ją suprantu, kaip norėčiau parodyti. Tai konfliktas tarp širdies, akies ir proto.
Gal galėtumėte įvardyti vietą, kuri, gal ir siekiant geriausių norų, buvo sugadinta po tokių patvarkymų?
Nenoriu mėtyti akmenų ne į savo daržą, bet viena tokių vietų yra Gedimino prospektas ir jo grindinys. Aš nesupratau, nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl reikėjo originalų grindinį, kuris išbuvo savo vietoje 200 metų ir puikiai derėjo prie bendro prospekto veido, pastatų architektūros, imti ir pakeisti. Grindinys yra tik atskira detalė, bendrą vaizdą sudaro architektūra, statinių cokoliai, šaligatviai. Visa tai turi sudaryti darnią visumą. Po grindinio išardymo ir pakeitimo kiniškomis trinkelėmis (mano akimis, tai yra nusikaltimas) ji buvo tiesiog sugadinta. Tokių klaidų yra ir daugiau, bet nenorėčiau jų minėti.
Labai dažnai Vilnių fotografuojantys fotografai rodo fasadinę, gražiąją miesto pusę, net ir senamiestyje. Bet Jūsų nuotraukose matome Vilniaus netobulumus – jų nesistengiate paslėpti. Ar Jums tai buvo svarbu, siekiant parodyti autentišką Vilnių ir jo tikrąją atmosferą?
Bet kokio miesto, taip pat ir Vilniaus, senamiesčio žavesys yra tose aptrupėjusiose, nugairintose sienose, patrūkinėjusiose gatvėse. Gyvenime apskritai nėra tobulų dalykų, gera jų siekti, tačiau šiuo atveju, kai kalbame apie miestą, to nereikia. Man atrodo, užtektų šiek tiek daugiau dėmesio, šiek tiek pinigų elementariam aptvarkymui, kad nebūtų avarijų, šiek tiek švaros, tvarkos ir Vilniaus senamiesčio dvasia labiau atsiskleistų, nei jį dailinant. Nebūtinai fasadai turi būti nublizginti ir išdažyti, miesto aura kaip tik susideda iš truputį aptrupėjusių, pabyrėjusių dalykų. Būtent čia ir yra visas žavesys. Kartais didelis pinigų kiekis ar perteklius sugadina miesto architektūrą labiau nei pinigų stoka.
Man gražiausi Vilniaus stogai, visada į juos žvalgausi. Kas Jums labiausiai patinka šiame mieste?
Labai nepaprastas ir nelengvas klausimas. Gal labiausiai man patinka tai, kad Vilniaus senamiestis yra gražiame reljefe. Čia nėra lygumų, gausu įstabių panoramų. Jis ganėtinai chaotiškai išsidėstęs: gatvės, skverai, namai, ypač senosios statybos, tarsi be jokio aiškaus plano, lyg atsitiktinai išdygę tinkamiausioje vietoje. Tačiau kai žvelgiu į panoramą iš viršaus ar iš toliau, regiu žodžiais sunkiai apibūdinamą harmoniją. Mano akys ją mato ir man ji patinka. Tai tarsi chaosas, bet iš kitos pusės – nenusakoma harmonija. Vilnius – nepaprasto grožio miestas.
Ko norėtumėte palinkėti Vilniui?
Kad Vilnius sulauktų šiek tiek daugiau paprasto dėmesio. Be pompastikos, be globalių projektų, be Europos sostinių pretenzijų. Tiesiog paprasto, kasdienio dėmesio.
O visiems vilniečiams linkiu, kad nepamirštų, jog jie gyvena, dirba, kuria šeimas ir kasdien aplink save mato tokį nuostabų miestą. Kad pakeltų galvas, kai būna paskendę savo kasdienėje rutinoje, kai eina į darželius pasiimti vaikų ar grįžta su jais namo, kai keliasi ar gulasi. Kad prispaudus rūpesčiams būtinai apsidairytų aplinkui – praskaidrės nuotaika.
Ačiū už pokalbį.
Visų Kęstučio Stoškaus fotografijų – sidabro atspaudų bei atspaustų skaitmeniniu būdu tiražai yra riboti. Dalį fotografijų autorius paruošė didelio formato spaudai, jos gali būti užsakomos įvairių matmenų, todėl šiuos darbus lengva pritaikyti skirtinguose interjeruose. Gyvai apžiūrėti ir įsigyti Kęstučio Stoškaus fotografijas galite keturiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje – įsikūrusiuose „2DI“ salonuose, taip pat internetinėje parduotuvėje www.2di.lt. Norėdami pateikti užklausą dėl didesnio formato fotografijų gamybos, rašykite e. paštu info@2di.lt.
