Josefas Hoffmannas
Pirnico (vok. Pirnitz, ček. Brtnice) miestelyje (dab. Čekija) gimęs Josefas nepakluso tėvo, turtingo fabrikanto, valiai ir vietoje teisininko karjeros pasirinko studijas Brno miesto Menų ir amatų mokykloje. Jas baigęs, išvyko į Vieną ir įstojo į garsiosios Vaizduojamosios dailės akademijos Architektūros fakultetą. Jo mokytoju tapo jau tuo metu garsus architektas Otto Wagneris; taip pat studijos suartino Josefą su kylančia austrų architektūros žvaigžde Josephu Marija Olbrichu. Už savo diplominį projektą pelnęs vadinamąjį Romos apdovanojimą (Prix de Rome), metams jis išvyko stažuotis į Italiją.
1897-ųjų pradžioje grįžęs į Vieną, Hoffmannas iškart pasinėrė į aktyvią visuomeninę veiklą. Jau tų pačių metų pavasarį drauge su tokiomis spalvingomis asmenybėmis kaip tapytojas Gustavas Klimtas, Maksas Kurzweilas, grafikas Alfonsas Mucha, dizaineris Kolomanas Moseris, architektas Josephas Olbrichas ir kt. jis įkūrė Austrijos dailininkų draugiją, labiau žinomą kaip Vienos Secesionas. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir Josefo mokytojas architektas Otto Wagneris. Draugijos nariai siekė nutraukti besąlygišką Vienos dailės akademijos bei jos remiamų dailės salonų dominavimą vaizduojamosios bei taikomosios dailės srityse, jų skleidžiamą konservatyvųjį požiūrį į dailę, paremtą gerokai apsamanojusiomis istorizmo nuostatomis. Netrukus pradėto leisti moderniosios dailės žurnalo „Ver Sacrum“ puslapiuose Josefas Hoffmannas paskelbė pirmąjį Secesiono manifestą, kuriame skelbė ryžtingą kovą su „pastatų puošyba kvailomis puošmenomis iš lieto cemento“ ir ragino kurti architektūrą kaip „harmoningą ansamblį, labai paprastą, pritaikytą kiekvienam individui“. Šias tezes J. Hoffmannas vėliau daug kartų praktiškai patvirtino savo įstabiais projektais.
Kairėje: Pirmosios Vienos Secesiono parodos plakatas, dal. Gustavas Klimas, 1897 m. Dešinėje:Secesiono parodų salė Vienoje, arch. J.M. Olbrichas.
Kadangi sénosios Vienos galerijos neketino priimti „maištininkų“ darbų, naujajam sąjūdžiui skubiai prireikė ekspozicinių plotų. Tad netrukus centrinėje Vienos dalyje iškilo naujoji Secesiono parodų salė, pastatyta pagal J. M. Olbricho projektą. Ji tapo įspūdingu moderniosios architektūros manifestu. J. Hoffmannas aktyviai dalyvavo tiek kuriant šio pastato interjerą, tiek organizuojant pirmąją draugijos parodą, kurios reprezentacinį plakatą sukūrė ne kas kitas kaip Gustavas Klimtas.
Naujieji parodų rūmai iškart pagarsėjo kaip avangardinio meno buveinė: pvz., būtent juose Vienos publikai buvo pirmąkart pristatyta Prancūzijos impresionistų tapyba. Greta kitų projektų J. Hoffmannas rasdavo laiko pasirūpinti Secesiono parodomis, kurios buvo rengiamos viena po kitos. Į aštuntąją parodą, vykusią 1897 m., buvo sukviesta daugybė pažangiųjų užsienio menininkų; tarp jų buvo belgas Henry van de Velde’ė ir garsusis škotų architektas Charles’as Rennie Mackintoshas. Pastarojo kūrybos stilius kone sutapo su pagrindinėmis Josefo kūrybos nuostatomis: aiškus formų grynumas, smulkių stačiakampių ritmas, kontrastas tarp dekoratyvinių akcentų ir lygių plokštumų, vertikalios krypties pabrėžimas vienodai aktualiai skambėjo tiek Glazge, tiek Vienoje ir, kaip parodė laikas, tapo savotiška įžanga į XX a. modernizmą.
Britų architektūros istorikės Elizabeth Muir teigimu, „XX a. pradžioje Europoje kūrė tik du tikrieji dizaino džentelmenai – austras Josefas Hoffmannas ir škotas Charles’as Rennie Mackintoshas“. Tiesa, lyginant šiuos du kūrėjus, tektų kalbėti ir apie stilistikos skolinimąsi, nes garsusis Mackintosho Namas ant kalvos (1903 m.) atsirado kiek anksčiau nei dauguma jo kolegos projektų Austrijoje.
Kairėje: J. Hoffmanno surengtos Secesiono ekspozicijos Pasaulinėje Paryžiaus parodoje fragmentas, 1900 m. Dešinėje: „Wiener Werkstatte“ salono Vienoje interjeras, 1904 m.
Viena garsiausių J. Hoffmanno surengtų Secesiono parodų tapo 14-oji, skirta Ludwigo van Beethoveno atminimui (1902 m.). Ekspozicijos centre puikavosi M. Klingerio sukurta didžiojo kompozitoriaus skulptūra, o salę juosė G. Klimto tapytas frizas, neturėjęs nieko bendro su Beethoveno kūryba, bet užtat puikiai atskleidęs daugelį tuometinės Austrijos aukštuomenės ydų. Dalį šio kūrinio Secessiono muziejuje galima pamatyti ir šiandien.
Netrukus po šios parodos tarp draugijos narių užvirė arši diskusija dėl veiklos prioritetų. Vieni jų buvo linkę mesti jėgas į vaizduojamąją dailę, kiti agitavo už taikomuosius menus ir dizainą. Pastariesiems pralaimėjus visuotinį balsavimą, Hoffmannas, Klimtas, Moseris ir keletas kitų garsių menininkų 1905 m. paliko Secesiono draugiją. Tačiau J. Hoffmannas neliko be darbo: dar 1903 m. kartu su ištikimuoju bendražygiu Kolomanu Moseriu įkūrė taikomosios dailės kūrybines dirbtuves „Wiener Werkstätte“.
Šių dirbtuvių ideologija rėmėsi tuo metu populiariais Menų ir amatų judėjimo principais. Savo straipsniuose ir viešuose pasisakymuose Hoffmannas nuolat ragino remtis vietinėmis amatų tradicijomis, kūrybiškai interpretuoti jų bruožus. Be to, įgyvendindamas savo architektūrinius projektus jis, kaip kitados W. Morisas ir Ch. Mackintoshas, susidūrė su šiuolaikinių aksesuarų, baldų ir apdailos medžiagų, atitinkančių modernią architektūros stilistiką, trūkumu. Tad „Wiener Werkstätte“ nuo pat pradžių buvo orientuotos į kompleksinį architektūros ir interjerų dizaino sprendimą, vadinamąjį Gesamtkunstwerk (liet. visuotinis meno kūrinys). Būtent Hoffmanno ir jo kolegų veiklos dėka šis terminas tapo bendrinis.
Kairėje: taurelė, gam. „Wiener Werkstatte“, 1903 m. Dešinėje: Stalo serviravimo stovas, gam. „Wiener Werkstatte“, 1905 m.
Pradžioje vos tris kambarius užėmusios dirbtuvės po dvejų metų turėjo jau apie 100 darbuotojų ir persikėlė į naują pastatą su specializuotomis medžio, metalo, keramikos, odos ir stiklo dirbtuvėmis. Pagal organizacinę struktūrą WW galėtume palyginti su sovietmečio laikų Vilniaus dailės kombinatu: pažangūs dailininkai čia kūrė baldų, šviestuvų, indų, juvelyrikos, odos galanterijos ir net tekstilės projektus, o juos įgyvendino nagingi etatiniai meistrai. J. Hoffmannas dalyvavo dirbtuvių veikloje iki pat jų uždarymo 1932 m. Menininkas jose sukūrė daugybę baldų, indų, stalo įrankių, stiklo ir metalo gaminių pavyzdžių. Didžioji dalis produkcijos buvo naudojama architektūriniuose projektuose, taip pat ją noriai pirko pasiturintys Vienos miestelėnai. Kad kuo efektyviau pristatytų publikai dirbtuvių produkciją, J. Hoffmannas pradėjo kurti interjerus komerciniams WW salonams – iš pradžių Vienoje (1904 m.), vėliau Karlsbade (1909 m.), Ciuriche (1916 m.), Niujorke (1922 m) ir Berlyne (1929 m.).
Dar viena „Wiener Werkstätte“ įvaizdžio formavimo ir naujų rėmėjų pritraukimo priemone tapo vadinamieji reprezentaciniai interjerai, skirti privatiems užsakovams. Vienu pirmųjų pavyzdžių tapo J. Hoffmanno draugo, garsaus pianisto Paulo Wittgensteino apartamentai, kuriems Josefas sukūrė originalius rotondinės formos baldus ir kai kuriuos tekstilės gaminius.
Gerokai daugiau pastangų pareikalavo kompleksinis Purkersdorfo sanatorijos architektūros ir dizaino projektas (1904 m.) – pirmasis rimtas WW pajėgumų išbandymas. Projektuodamas šį pastatą Hoffmannas ryžtingai nusigręžė nuo sentimentalios „dvišlaičių stogų“ stilistikos, tęsiančios Menų ir amatų tradicijas, ir ėmė plėtoti pabrėžtinai racionalų stačiakampių tūrių stilių, vėliau įgavusį Neue Sachlichkeit (liet. naujojo objektyvumo) pavadinimą. Galbūt pasukti šia linkme jį paskatino cecho kolegos, architekto Adolfo Looso (1870–1933) projektai, nors pastarojo kūrybinis manifestas skambiu pavadinimu „Ornamentas yra nusikaltimas“ pasirodė gerokai vėliau – 1913 m. Vienu įdomiausių baldų projektų, skirtų Purkersdorfo interjerams, tapo praktiškos ir lengvos medinės kėdės. Jų pagrindu kiek vėliau gimė garsusis fotelis Sitzmashine (1905 m.), savotiška XX a. pradžios modernizmo ikona. Nors visa jo konstrukcija buvo medinė, fotelis turėjo vėliau paplitusiems metaliniams baldams būdingų savybių, tokių kaip atlošo kampo reguliavimas.
Kairėje: Purkersdorfo sanatorijos fasado fragmentas. Dešinėje: Purkersdorfo sanatorijos salono interjeras, 1904 m.
Visgi projektas, išgarsinęs tiek Josefą Hoffmanną, tiek „Wiener Werkstätte“ visame pasaulyje, yra ne Austrijoje, o visai kitoje Europos šalyje – Belgijoje. Austrų architektų invaziją į Briuselio centrą galima laikyti savotišku „kontrpuolimu“, atsakant į aktyvią jau minėto belgų architekto Henry van de Velde’ės kūrybinę bei pedagoginę veiklą Vokietijoje bei Austrijoje. Pastato, kurio projektą užsisakė turtingas bankininkas Adolphas Stoclet, statyba truko net šešerius metus (1905–1911 m.). Užtat jis tapo europinio masto posūkio tašku nuo istorizmo link naujosios funkcionalios architektūros. Iš vienos pusės, jis išlaikė tokius klasikinius miesto rūmų atributus kaip monumentalūs gyvenamieji korpusai, uždara jungiamoji galerija, parko parteris kiemo gilumoje ir vertikalioji bokšto dominantė, papuošta keturiomis bronzinėmis skulptūromis. Iš kitos pusės, išvadavus sienas ir laikančiąsias konstrukcijas nuo dekoro pertekliaus, didžioji estetinio krūvio dalis perleista natūralių medžiagų faktūroms, o monumentalios stačiakampės formos taikomos netgi sodo augalams.
Dėl pomėgio naudoti stačiakampius modulinius elementus baldų dizaine Josefas vienu metu net gavo pravardę Quadratl-Hoffmann (liet. Kvadratinis Hofmanas).
Stoclet rūmų, kaip kad juos dabar įprasta vadinti, interjerą sudaro eilė gerai surežisuotų „scenų“, kuriomis žengiant atsiveria vis kitos išraiškos priemonės. Labai neįprastai atrodo ištįsusios pagrindinio holo kolonos, dekoruotos žalsvo marmuro plokštėmis. Valgomojo „sceną“ formuoja visų pirma didingas Gustavo Klimto mozaikinis pano, vaizduojantis stilizuotą Gyvybės medį. Jį atsveria J. Hoffmanno suprojektuoti sėdimieji baldai, inkrustuoti brangių rūšių mediena. Vienas iš šiam projektui sukurtų minkštųjų baldų, Stoclet fotelis, tebėra iki šiol gaminamas. Apskritai vertinant brangių ir egzotiškų medžiagų naudojimą, šiuose rūmuose galėtume įžvelgti ne tik funkcionalizmo, bet ir art deco stiliaus užuomazgų. Deja, pamatyti šias grožybes lemta toli gražu ne kiekvienam: nors pastatas 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, jis tebelieka privačia A. Stoclet palikuonių nuosavybe, ir viešnagės rūmuose yra smarkiai ribojamos.
Patirtis, gauta įgyvendinant Stoclet projektą, buvo naudinga tiek pačiam J. Hoffmannui, tiek „Wiener Werkstätte“ toliau plėtojant vilų ir prabangių apartamentų statybą. Tarp garsių projektų, užbaigtų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, yra Karlo Wittgensteino medžioklės namelis (1906 m.) ir garsusis avangardinis naktinis klubas „Cabare Fledremaus“ Vienoje (1907 m.), dar vienas Gesamtkunstwerk pavyzdys; pastarojo interjerą Hoffmannas papuošė lengvomis pusapvalėmis kėdėmis, vėliau perėmusiomis Fledremauso pavadinimą.
Kairėje: fotelis Sitzmachine, 1908 m. Dešinėje: Stoclet foteliai, 1911 m.
Ne visi J. Hoffmanno sukurti baldai buvo taikomi konkretiems architektūros projektams. Pirmajame XX a. dešimtmetyje jis sukūrė keletą sofų ir fotelių, skirtų tiražuoti WW baldų dirbtuvėse. Vienas žinomiausių – fotelis Kubus, pirmąkart eksponuotas tarptautinėje parodoje 1910 m. Iš kubinių segmentų sudaryta fotelio struktūra yra labai šiuolaikiškai ir neatrodo, kad kada nors galėtų pasenti. Dėl pomėgio naudoti stačiakampius modulinius elementus baldų dizaine Josefas vienu metu net gavo pravardę Quadratl-Hoffmann (liet. Kvadratinis Hofmanas).
Keletas stambių XX a. antrojo dešimtmečio architektūrinių projektų buvo susieti su „Werkstätte“ rėmėjais ir partneriais. Vienas egzotiškesnių – vadinamoji Villa Ast (1911 m.), pastatyta iš gelžbetonio ir dėl to įgavusi šiuolaikinės blokinės statybos bruožų. Prie vilos vidaus apdailos dar spėjo pridėti ranką ir Gustavas Klimtas. Kitas projektas – turtingo pramonininko Otto Primavesi rūmai (1913–1916 m.), kurių statybos metu J. Hoffmannui teko grįžti prie neoklasicizmo ir prisiminti per Stoclet epopėją įgytą prabangių medžiagų naudojimo patirtį.
Tarpukario metais, plintant funkcionalizmo ir socialinės architektūros idėjoms, J. Hoffmannas ne kartą ėmėsi ekonominės klasės būstų kompleksinio projektavimo idėjos. Vienas stambesnių projektų Vienoje buvo pavadintas pagal jo adresą – Laxenburgerstrasse 94. Iš viso ten buvo pastatyta 332 butai, suskirstyti į blokus, besirikiuojančius aplink vidinį kiemą. Norint sutaupyti vietos, į pastatų išorę buvo iškeltos laiptinės, o dalis terasų, nusižiūrėjus į Le Corbusier (kuris, beje, jaunystėje buvo Hoffmanno mokinys) užkelta ant namų stogų. Paprastų funkcinių būstų idėjos pasklido po visa Europą, jų atgarsius galime pamatyti ir gyvenamųjų namų kvartale, 4-ojo dešimtmečio viduryje iškilusiame Kosciuškos gatvėje Vilniuje.
Kairėje: Stoclet rūmai Briuselyje, 1905-1911 m. Dešinėje: Stoclet rūmų valgomasis. Mozaikinio pano autorius – G. Klimtas, baldų dizaineris – J. Hoffmannas
Dar 1913 m. J. Hoffmannas buvo paruošęs Austrijos paviljono Venecijos bienalėje projektą, kuriame tebetvinksėjo stilistinis ryšis su legendiniais Secessiono parodų rūmais. Deja, tuo metu sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl lėšų stokos. Tarpukariu šią problemą pavyko išspręsti, ir 1934 m. modifikuotas projektas visgi buvo realizuotas, tiesa be esminių įėjimo portalo puošybos elementų. Po Austrijos anšliuso 1938 m. paviljonas buvo uždarytas ir apleistas, bet 8-ojo dešimtmečio viduryje buvo restauruotas ir veikia ligi šiol.
Pokario metais Josefas Hoffmannas dar pasinaudojo buvusios šlovės atgarsiais – nuo 1948 iki 1950 m. ėjo atkurtos Vienos Secessiono draugijos prezidento pareigas. 1956 m., jam pasitraukus iš gyvenimo, oficialioji architektūros ir dizaino istorija pradėjo jį užmiršti. 8-ojo dešimtmečio viduryje, po virtinės publikacijų ir parodų padėtis pagerėjo; šiuo metu keletą indų ir stalo įrankių iš „Wiener Werkstätte“ laikų gamina firma „Alessi“, o fotelius Kubus, Club bei keletą kėdžių gamina austrų įmonė „Wittmann“, turinti išskirtinę teisę įgyvendinti J. Hoffmanno baldų dizaino projektus.
Dalis straipsnyje pateiktų nuotraukų yra gauta iš Vienos taikomosios dailės muziejaus fondų.
Rubrikoje „Dizaino istorija“ pasakojimai apie žymių menininkų indėlį į dizaino ir architektūros raidą.
