Igno Maldžiūno nuotr.
Ignas Maldžiūnas
Prieš septynerius metus Ignui apie apleistą sinagogą papasakojo pažįstamas prancūzų tapytojas: „Užsiminiau, kad ieškau sau studijos, sako, yra viena. Įžengus net rankos pradėjo drebėti, iš karto pasirašiau nuomos sutartį.“ Ypatingą atradimo akimirką pastiprino paradoksalus interjero ir eksterjero santykis – išoriškai apdriskęs, užspaustas sukrypusių Žaliakalnio namukų, pastatas it brangakmenį slėpė įspūdingą sakralinę erdvę.
Menininkas prisimena, kad iš Kauno žydų religinės bendruomenės išsinuomojo tvarkingai užkonservuotą, bet vis dėlto daugybę metų nenaudojamą statinį. XIX a. pastatyta sinagoga po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir dauguma maldos namų, buvo paversta sandėliu, vėliau čia buvo įsikūrusios kelios įmonės, veikė siuvykla, galiausiai patalpos daugeliui metų liko stovėti apleistos.
Pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda. Maldų salės erdvės dalis įrėminta keturiomis kolonomis aplink bimą, pagrindinės salės sienose buvo įrengti devyni aukšti arkiniai langai, kurių apvadai papuošti plokščiais lipdiniais. Antrame aukšte esančios moterims skirtos maldų patalpos arkos sovietmečiu užmūrytos, iškirstos durys į kiemą. Dabar pagrindinė salė yra tapusi fotostudija bei renginių erdve, o antras bei trečias aukštai nuomojami kaip atskiros kūrybos studijos.
Kai fotografas įžengė į sinagogą, erdvė buvo visiškai tuščia, grindys užkaltos kartonais, nebuvo šildymo sistemos, paradinės durys tokios supuvusios, kad galų gale iškrito. Prasidėjo grindų, lubų, sienų tvarkymas. „Iš pradžių pasistačiau buržuiką“, – apie mėginimą taupiau apšildyti patalpas pasakoja Ignas, pirmaisiais metais ir pats gyvenęs studijoje. Netrukus jis suprato, kad mažos krosnelės neužtenka, teks investuoti į šildymo sistemą.
Tačiau brangių interjero sprendimų nuo pat pradžių nuspręsta atsisakyti, siekta įsikurti palaipsniui, iš anksto nieko neplanuojant. „Visi baldai į sinagogą atkeliavo tarsi savaime, čia nėra nenaudojamų, specialiai pirktų daiktų“, – pasakoja Ignas ir prisimena, kad net išskirtine studijos detale tapęs masyvus baras į sinagogą pateko kaip legendinio Kauno restorano, tuo metu atnaujinusio interjerą, dovana. Būtent baras ir kiti baldai interjerą nutolino nuo pirminės – sakralios – paskirties ir priartino prie šiuolaikiniam žmogui artimesnės lofto tipo aplinkos.
Ignas sinagogą lyginą su atskirą gyvenimą gyvenančia sena meiluže: „Nėra jausmo, kad nori ją turėti, – sako jis. – Jauti, kad jos neužvaldysi, ji energetiškai stipresnė.“ Senas istorinis pastatas, pasak jo, yra tarsi raukšlių išvagotas veidas, svariai paženklintas kančios – justi, kad ten slypi žmogų pragyvenusi paslaptis, yra daug sluoksnių.
Kaip tuomet pavyksta atrasti harmoningą žmogaus ir pastato santykį? Čia gelbėja menininko prigimtinis gebėjimas pasiduoti tėkmei, nemėginti pertvarkyti pasaulio pagal savas taisykles: „Kaip ir senyvi žmonės, lygiai taip ir ilgą istoriją turinčios erdvės nėra patogios, turi taikytis prie jų, atidžiau įsiklausyti, jas gerbti, lopyti, prižiūrėti.“
Patogumas yra nuobodu, nusiperki fotelį kaip karstą
Igną žavi sinagogos neišbaigtumas, nepatogi jos prigimtis. Jis ironiškai žvelgia į šiuolaikinės žmonijos pagrindiniu tikslu tapusį komfortą: „Patogumas yra nuobodu, nusiperki fotelį kaip karstą.“ Jis teigia, kad menininkas, įsikūręs naujos statybos pastate, turi labai pasitikėti savo jėgomis – juk privalės pats sukurti ypatingą energetinį krūvį. Tuo tarpu ilgaamžės, ne vieną šimtmetį pragyvenusios erdvės dovanoja naujakuriams savo istoriją, ypatingą atmosferą, jos iš prigimties kuria intymesnį žmogaus ir meno santykį: „Pritaikęs seną pastatą prie savo kūrybos bei asmenybės, gali padaryti kur kas stipresnių dalykų nei pradėdamas viską nuo pradžių.“
Menininkui svarbu išlaikyti harmoningą šiuolaikinio žmogaus ir istorinio pastato santykį – nieko negriauti, neperstatyti, tik pagarbiai, su meile papildyti erdvę savo buvimo ženklais – fotografija, paveikslais. Todėl nekeista, kad sinagoga yra tapusi Kauno bohemos traukos centru – vienus atveda fotografija, kiti atklysta traukiami neįprastos erdvės magijos.
Septyneri metai – tiek laiko Ignas kuria sinagogos studijoje. Kaip jis pats teigia, šis laiko tarpas tam tikra prasme tapo jo įsitvirtinimo etapu tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime. Iki tol pagrinde kelionių ir dokumentine fotografija užsiėmęs, klajoklišką gyvenimą propagavęs menininkas, inspiruotas erdvės pradėjo formuoti studijinę savo fotografijos kryptį, kuriai reikia jau specialiai iš anksto ruoštis, apgalvotai lipdyti skirtingas detales į visumą.
Tiesa, ir studijinė fotografija neapsieina be ypatingos specifinio sinagogos interjero įtakos. Tik čia fotografo misija tuos savaime egzistuojančius elementus paversti neįprastais, teatralizuoti aplinką, realybę pervirškinti savo autentišku matymu.
Įsikūrimas laiko užmirštame Kultūros paveldo objekte Igną taip pat inspiravo naujam fotografijos ciklui – jis pradėjo fiksuoti apleistus pastatus skirtingose pasaulio vietose (JAV, Kinijoje ir t. t.). Tokiu būdu menininkas deklaruoja antivartotojišką gyvenimo nuostatą: „Yra tiek visko pastatyta, kad verta taisyti ir saugoti tai, ką jau turime. Čigoniškos laidotuvės pastatams – mano pareiškimas, kad negriaukime.“ Fotografą žavi architektūros ilgaamžiškumas, senų pastatų sienose sukaupta patirtis, jų gebėjimas pergyventi žmogaus amžių.
Nors Igno santykiai su sinagoga prasidėjo nuo fotografijos studijos įkūrimo, netrukus buvo pajudėta į platesnės apimties veiklą. Antrame ir trečiame sinagogos aukštuose esančiose mažesnėse patalpose pradėjo kurtis skirtingų sričių kūrėjai, tarp kurių ir muzikos grupė „Flash Voyage“. Taip gimė savotiška menininkų komuna. Ignas džiaugiasi, kad šiandien, neiškėlus kojos iš sinagogos, jau galima sukurti atskirą išbaigtą projektą, apjungiantį skirtingas vaizdo ir garso disciplinas.
Kita svarbi veiklos kryptis, kuri, kaip menininkas pastebi, net pradeda užgožti fotografiją – renginiai. „Pamažu Sinagoga tapo reiškiniu, ji tapo reikalinga Kauno bendruomenei, menininkams.“ Nuo koncertų, parodų iki privačių vakarėlių, kas kartą stengiantis atrasti atskirą, konkrečiam įvykiui tinkančią formą. Šiuo metu net svarstoma galimybė pastatą įtraukti tarp 2022 m. Kauno kultūros sostinės lankytinų objektų.
Fotografas sako, kad sinagogos populiarumo paslaptis – ne tik ypatinga aura, bet ir erdvės gebėjimas būti tiesiog balta drobe: „Gali kaip nori ją susišviesti, apsistatyti… Dieną – vienas vaizdas, vakare, kai sujungtos šviesos, žvakės, visiškai kitas. Mes čia galime savo vaizduotę paleisti.“ Tiesa, ateina ir tokių, kurie, rodos, nesuvokia erdvės specifiškumo, mėgina ją perkurti, pertvarkyti pagal savo įsivaizdavimą, pritempti prie sterilių grožio standartų, bodisi subraižytomis grindimis, euro standartų neatitinkančiu tualetu. „Na, čia ne viešbutis, tad ir santykiai su atėjusiais žmonėmis skirtingai mezgasi, skirtingi lūkesčiai“, – sako menininkas
Nors buvusiuose maldos namuose rengiami vakarėliai Vakarų šalyse seniai nieko nestebina, Lietuvoje tai kol kas neįprastas, plačiai nepraktikuojamas reiškinys. Ignas džiaugiasi, kad tai susilaukia didelio besilankančių žmonių ir paveldosaugininkų palaikymo. Vis dėlto prisimena, kad porą kartų jį yra mėginę sugėdinti, kad negerai daryti renginius šventame pastate. „Aš manau, kad sinagoga, jos atmosfera ir neišbaigtumas kiekvienam atėjusiam kažką brangaus duoda, net edukuoja“, – su kritika nesutinka jis.
Fotografas juokauja, kad sinagoga dėl stiprios savo energetikos pasmerkta gyventi su menininkais: „Ji ištraukia giluminius dalykus – arba meilę, arba demonus. Kas kitas galėtų tai atlaikyti?“
Originalus turinys publikuotas interjeras.lt 2022 m. 06 mėn.
