Džeksonas Polokas. „Numeris 8“, 1949
Abstraktusis ekpresionizmas siekė atspindėti, pavaizduoti universalias emocijas, o ne objektus. Šio meno judėjimo atstovų paveikslai sudaryti iš figūrų, linijų ir įvairių formų, juose svarbi pačios drobės tekstūra, paviršiaus kokybė. Ne išimtis ir amerikiečių menininko Džeksono Poloko (1912 – 1956) kūrybos metodai, dar vadinti veiksmo tapyba.
Dailininkas nenaudojo molbertų ir net teptukų, vietoj to autorius didelio formato drobes perkėlė ant žemės, o dažus ant jų ne tepdavo, bet taškydavo, lašindavo bei drabstydavo. Dž. Polokas teigė, kad ant žemės jam dirbti kur kas patogiau, o tokia technika geriau atspindi kintančio laikmečio idėjas bei leidžia plačiau išreikšti kūrėjo jausmus. Būtent toks, anot autoriaus, ir yra moderniosios tapybos uždavinys.
Bendrai kalbant, Dž. Polokas buvo be galo kontroversiška asmenybė. Dar pačioje jaunystėje dėl savo charakterio jis buvo išmestas iš dviejų meno mokyklų. Nuo aštuoniolikos metų jis studijavo tapybą pas amerikiečių dailininką Tomą Bentoną, tačiau savo asmeninį stilių atrado jau gerokai vėliau, po to, kai susipažino ir susituokė su dailininke Li Krasner. Autoriaus gyvenimą nuolat lydėjo komplikuoti santykiai su žmona, kuri paaukojo savo asmeninę karjerą bei tapo vyro vadybininke, nesėkminga kova su alkoholizmu, avantiūros su kitomis moterimis, kurias, kaip ir ūmų bei nenuspėjamą Dž. Poloko charakterį, privalėjo toleruoti sutuoktinė.
Nepaisant visko, Dž. Polokas yra viena svarbiausių ir ryškiausių XX amžiaus meno lauko figūrų, dar gyvenimo metu pelniusių milžinišką pripažinimą, o dailininko darbai patenka į brangiausiai kada nors parduotų meno kūrinių sąrašus.
Apžiūrėti Dž. Poloko darbus galite ir Taschen leidyklos meno knygų serijos leidinyje „Pollock“. Žemiau pristatome 10 žymiausių Dž. Poloko paveikslų.
Tai – vienas žymesnių Poloko darbų, sukurtų dar iki jo garsiosios dažų lašinimo, taškymo technikos. Nors autorius to niekuomet nepripažino, daugelis mano, kad paveikslą įkvėpė Romos miesto įkūrimo mitas, kuriame Romulą ir Remą užaugino vilkė. Šis darbas buvo eksponuotas pirmoje dailininko parodoje 1943 metais. Iškart po to jį įsigijo Niujurko Modernaus meno muziejus.
Keletą metų trukusio dažų varvinimo technikos periodo metu Polokas ne tepdavo dažus, bet juos lašindavo ar pildavo ant drobės. Šis kūrinys yra vienas iš ankstyviausių minėto laikotarpio darbų.
„Gylis“ yra vienas žymiausių Poloko darbų, sukurtų pasibaigus jo didžiausios šlovės laikotarpiui (1947-1950). Yra daugybė šio juodai balto su gelsvomis dėmėmis paveikslo interpretacijų. Vieni meno kritikai samprotauja, kad juoda spalva čia simbolizuoja mirtį, kiti kūrinį interpretuoja kaip žmogaus akistatą su giliai jame slypinčia tikrąja asmenybės savastimi, į kurią baisu pažvelgti.
Kaip ir daugelyje savo paveikslų, „Rudens ritmą“ Polokas pradėjo, varvindamas juodus dažus, vėliau nudriekė baltų, rudų ir turkio spalvos dažų voratinklius. Spalio mėnesį nutapytas kūrinys iš tiesų artimas rudens aplinkai, spalvoms, bendrai atmosferai.
1943 metais Pegė iš garsiosios Guggenheimų giminės užsakė Poloką nutapyti didžiulę freską jos namams. Kūrinys iš tiesų buvo toks didelis, kad norėdamas tapyti ant pilnai ištiestos drobės, dailininkas turėjo išgriauti pertvarą savo paties namuose (tai vienas didžiausių autoriaus sukurtų darbų). Vos užmetęs į jį akį meno kritikas Klementas Greenbergas teigė, supratęs, kad Polokas – geriausias visų laikų Amerikos tapytojas.
Milžiniškas Šaltojo karo metu, kuomet Amerika itin rimtai žvelgė į komunizmo keliamas grėsmes, nutapytas paveikslas bylojo apie laisvės ir maišto idėjas. Tai – vienas žymiausių kada nors dailininko nutapytų darbų, pagal kurį viena įmonė 1964 metais netgi sukūrė dėlionę. Reklamuodami savo produktą, ją įvardijo, kaip „sudėtingiausią pasaulyje“. Per ateinančius metus dėlionę įsigijo šimtai tūkstančių amerikiečių.
„Levandų migla“ yra vienas iš 32 paveikslų, eksponuotų 1950 metų dailininko darbų parodoje ir vienintelis kūrinys parduotas jos metu. Autorius kūrinį „pasirašė“ ne padėdamas parašą, bet savo delnų atspaudus (vienas iš jų ganėtinai aiškiai matomas dešiniame paveikslo kampe).
Tai – vienas iš didžiausio formato paveikslų, kurį Polokas nutapė savo daržinėje, drobę pasitiesęs tiesiog ant žemės. Dailininkas ne kartą sakė, kad tokiu būdu tapyti jam kur kas paprasčiau, vaikščiodamas aplink paveikslą iš visų keturių jo pusių, o kartais net ant jo, autorius jaučiasi arčiau kūrinio, netgi pačiame kūrinyje.
Polokas savo kūrinius dažniausiai tiesiog savotiškai sunumeruodavo, neduodamas konkretesnių pavadinimų, panašiai, kaip muzikines improvizacijas. Tačiau praėjus dvejiems metams nuo „11 numerio“ sukūrimo vienos parodos metu, sakoma, pats Polokas paveikslui davė kitą vardą – „Mėlyni poliai“. Kai kurie meno istorijos žinovai teigia, kad toks sukonkretinimas labai apriboja žiūrovo lūkesčius ir trukdo pamatyti ką nors daugiau, nei pasufleruoja pavadinimas.
„5 numeris“ yra geriausiai žinomas ir brangiausias kada nors parduotas Poloko paveikslas. 2006 metais darbas įsigytas už daugiau nei 160 milijonų dolerių. Šis Poloko kūrinys, kartu su Pikaso, Vincento van Gogo, Sezano, Gogeno, Klimto darbais, patenka į brangiausių visų laikų tapybos darbų dešimtuką.
Skiltyje Meno kūriniai galite rasti daugiau straipsnių meno tema.
