Architektas Audrys Karalius

Interviu su arch. Audriu Karaliumi
Kalbino Vytautas Gurevičius
Fotografijos: Dainiaus Sadausko, Audrio Karaliaus, Gabrielės Gurevičienės

V: Kada ir kaip buvo pradėta vystyti Architektūros instituto idėja?

A: Na, Architektūros instituto idėja gimė palyginti neseniai – tik prieš 16 metų. Kai 2006-aisiais buvo likviduotas Architektūros muziejus, architektų bendruomenė ėmėsi visokių iniciatyvų, kad ši neteisybė būtų atitaisyta. Čia ir Kęstutis Pempė reiškėsi, ir Indrė Ruseckaitė, Aida Štelbienė, aš  kažkiek… Tačiau toliau diskusijų pajudėti nesisekė.

Atsirado vilties, kai 2010 m. buvau pakviestas į prezidentės Dalios Grybauskaitės tarpdisciplininę darbo grupę Lietuvos kultūros kaitos gairėms parengti. Iš architektų buvau vienas, tačiau tikėjau, kad pabandyti verta.

Kai atėjo metas svarstyti Lietuvos kino centro steigimo klausimą, ėmiau kolegas pratinti prie minties apie Lietuvos architektūros centrą. Ir nors sumanymą palaikė menininkas, filosofas Arūnas Gelūnas, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė-Zabulytė, dabartinė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, filosofas Gintautas Mažeikis, bet… sukilo istorikės ir paveldo specialistės. Jos teigė, kad architektai nėra verti nei centro, nei muziejaus, nes jie yra paveldo naikintojai. Užstrigome…

V: Ar Lietuvoje kada nors buvo architektūros muziejus?

A: Taip, jis veikė Vilniuje, Šv. Mykolo bažnyčioje, iki 2006-ųjų. Muziejus turėjo filialo statusą tuometiniame Istorijos ir etnografijos muziejuje, vėliau priklausė Kultūros paveldo centrui. Muziejui vadovavo architektūros istorikė Morta Baužienė. Muziejuje stigo aktyvesnio veiksmo.

Iš dalies „trukdė“ ir barokinė Šv. Mykolo bažnyčia. Joje labai turtingas interjeras, daug tamsaus akmens. Tokios vertės interjeras kažkiek varžė ekspozicinę ir konferencinę veiklą.

Galiausiai muziejaus veikla buvo nutraukta, nes nuspręsta grąžinti bažnyčią tikintiesiems. O tuometinis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas nerado Architektūros muziejui kitų patalpų. Architektūros muziejaus archyvas ir jo eksponatai buvo išdalinti skirtingoms institucijoms. Liudininkai byloja, kad nemažai eksponatų tiesiog dingo…

V: O kada muziejus buvo atidarytas?

A: Muziejus įkurtas 1968-aisiais. Jam tebuvo likę vos dveji metai iki penkiasdešimtmečio. Pamenu, mokykliniais laikais mėgdavau ateiti į Architektūros muziejų pasižiūrėti maketų. Tokių stebuklų nebuvau regėjęs…

V: Kaip bandei įtikinti Prezidentės komandą, jog vis dėlto reikalingas Architektūros centras?

A: Esu aplankęs gana nemažai architektūros centrų ir muziejų įvairiose šalyse. Pažįstu keletą jų vadovų. Jie gana noriai mane konsultavo.

Buvau ką tik grįžęs iš Geteburgo (Švedija) architektūros ir dizaino muziejaus. Man patiko, kad architektūra ir dizainas gyvena greta. Man regis, šios sritys labai papildo, praturtina viena kitą.

Sumanymą palaikė Virginija Būdienė, pirmoji D. Grybauskaitės patarėja. Tačiau ji siūlė suderinti idėją su Architektų sąjunga, Architektų rūmais ir architektų bendruomene. O tada jau bus galima nešti į Seimą du įstatymų projektus – Kino centro, Architektūros ir dizaino centro.

Tačiau netrukus supratau, jog tai labai jautri tema. Pasirodo, architektai nenori su dizaineriais daryti bendro centro. Architektų sąjunga sukritikavo mano idėją. Prasidėjo santykių aiškinimasis žiniasklaidoje…

V. Būdienė pasakė, jog mes turime išsiaiškinti santykius ir susitarti cecho viduje. Deja, to padaryti nepavyko ir Kino centras buvo įkurtas, o Architektūros ir dizaino centras, deja, ne.

V: Ar nepagalvojai atsisakyti dizainerių?

A: Aš iš pradžių tiesiog negalėjau patikėti, kad konfliktas yra rimtas. Bet po to, kai antrą ir trečią kartą užmyniau ant to paties grėblio, man ėmė darytis aiškiau, kad nieko tarp architektų ir dizainerių nebus…

V: Jeigu būtum iškart atsisakęs dizainerių, gal greičiau būtų buvusi išvystyta Architektūros centro idėja?

A: Galimas dalykas. Tačiau man ir dabar atrodo, kad tokioje nedidelėje rinkoje būtų logiškiau atidaryti bendrą Architektūros ir dizaino centrą. Tarp kitko, ši galimybė naujojoje NAI (Nacionalinio architektūros instituto) koncepcijoje yra sukurta, nes NAI sukonstruotas skėtinės organizacijos principu. Nors dėl šito teko gausiai pasiginčyti Kultūros ministerijoje.

V: Kaip šioje istorijoje atsirado Kauno pašto pastatas?

Beje, tuomet Prezidentūroje entuziazmą galutinai atvėsino žudantis sakinys – ar jūs turite Architektūros centrui pastatą? Neturite, tai pirma susiraskite…

Daugiau galvojau apie, atrodo, beviltišką situaciją. Bet po truputį ėmiau analizuoti Kauno pašto rūmus (architektas Feliksas Vizbaras, 1931). Pastatą pažinojau kaip savo kišenę, nes teko daug metų iš čia siųsti prenumeratoriams žurnalą „Arkitektas“ ir laikraštį „Statybų pilotas“. Kadangi AB Lietuvos paštas susiaurino pastate savo funkcijas iki minimumo, buvo akivaizdu, kad Pašto rūmų laukia kažkoks lemtingas posūkis. Rašiau apie tai, dalinau interviu, susitikinėjau su verslo žmonėmis…

V: Kada ir kaip pajudėjo ledai?

2019-ųjų žiema Kauno pašto rūmams tapo lemtinga. Sausio 14-ą įvykusi garsioji vamzdynų avarija tapo milžiniškais varvekliais ant nešildomo ir neeksploatuojamo pastato fasado. O vasario 5-ą susisiekimo ministras Rokas Masiulis paskelbė nutarimą parduoti „nereikalingus“ Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pastatus. Kaip žinom, Vilniaus paštą dar tų pačių metų rudenį spėjo parduoti ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui. Kauno pašto rūmai turėjo būti parduoti 2019-12-18–19…

Jau atrodė, kad fantastiškas pastatas slysta iš visuomenės rankų, tačiau lyderės vaidmens ėmėsi Kauno miesto tarybos narė Jurgita Šiugždinienė. Vasario 4-ą J. Šiugždinienė restorane „Miesto sodas“, kuris yra priešais paštą, suorganizavo didelį diskusijų renginį. Jame dalyvavo apie 100 žmonių, pasisakė kviestiniai asmenys: susisiekimo viceministras Paulius Martinkus, Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras, Kultūros ministerijos Kultūros atminties politikos skyriaus patarėjas Gintaras Džiovėnas, AB Lietuvos paštas direktorė Asta Surgailienė, Seimo narė Gintarė Skaistė ir kiti svarbūs asmenys.

Teko kalbėti ir man. Kritikavau siaurą valdžios žmonių pragmatizmą, stovint prie vieno vertingiausių Lietuvos pastatų kapo duobės.

Miestiečiai piktinosi kaip niekad aktyviai. Miesto meras Visvaldas Matijošaitis jau anksčiau buvo viešai išsakęs nuomonę, kad nei jo, nei Savivaldybės nedomina Pašto rūmų problemos ir likimas. Toks bukas cinizmas ir nemeilė architektūrai stebino ir žeidė…

V: Teko girdėti apie Kauno paštininkų grupę, ką ir kaip ji veikė?

Tada sukilo visuomeninė banga ir susiformavo nedidelė Kauno paštininkų grupė. Susitikdavom, diskutuodavom, rengdavome kūrybines dirbtuves. Balandžio pabaigoje įvyko pagrindinės kelių dienų kūrybinės dirbtuvės dėl Pašto rūmų panaudojimo. Astos Kiaunienės grupė ištraukė verslo ir kultūros objekto temą, Linas Tuleikis ištraukė bendruomeninio objekto temą, o aš pasiūliau pasisakyti apie nacionalinio formato objektą.

Gali būti, kad Dievas sumanė man galų gale padėti…

Vėl teko priminti, kad valstybė šiuo atveju turi dvi galimybes: rinktis barbarišką nacionalinės vertybės pasmerkimą nežiniai arba viename įspūdingiausių savo pastatų įkurdinti architektūros meno, architektūrinės minties, architektūrinės ideologijos būstinę.

Darbo grupės buvo margos, architektų buvo nedaug. Mano grupė parengė projektą – teminis klasteris POST: VIZBARAS. Iš esmės tai buvo architektūros ir dizaino centras bei muziejus su parodinėmis ir konferencinėmis patalpomis, archyvu, dirbtuvėmis, restoranu, kiemo ekspozicija, dizaino viešbučiu ir nuomojamų studijų korpusu.

Mūsų projektinis pasiūlymas buvo išrinktas geriausiu. Vėliau, liepos 1-ąją, Architektų dienos šventėje jis buvo pristatytas Kauno architektų namuose ir sulaukė pritarimo.

V: Į kuriuos klausimus projekto autoriams buvo sunkiausia atsakyti?

Tą patį rudenį POST: VIZBARAS atlaikė diskusijas Architektų rūmų ir Architektų sąjungos tarybose ir sulaukė oficialaus pritarimo. Nors lengva nebuvo…

Ko gero, sunkiausias klausimas: Kodėl toks architektūrinis centras steigiamas Kaune? Kodėl ne Vilniuj?

Teko paaiškinti, kad tai – tiesiog likimo dovana. Nes valstybė turi ypač vertingos architektūros pastatą, kuris jai nereikalingas ir tapo problema. Todėl reikia padėti valstybei didelį minusą paversti dideliu pliusu.

Tą patį rudenį, per Tarptautinę pašto dieną, spalio 9, Kauno pašto rūmuose pavyko surengti didelį viešą renginį. Susirinko visas Kauno inteligentijos žiedas, menininkai, jaunimas. Tik iš Savivaldybės nieko nebuvo.

V: Kada pavyko šį klausimą iškelti į valstybinį lygį?

Kadangi prie Kultūros ministerijos pirmą kartą buvo įsteigta Architektūros meno taryba, buvau deleguotas į jos narius. Galimybė įtakoti valstybinę architektūros politiką tapo realesnė. Vienu pagrindinių Tarybos vektorių tapo NAI, Nacionalinis architektūros institutas. Teko dirbti ir paraleliniais kanalais.

Bet, ko gero, lemtingiausias tapo 2019-ųjų lapkričio 13 d. posėdis Ramūno Karbauskio Seimo kultūros komitete. Posėdis buvo didelis, išplėstinis, jame dalyvavo apie 60 asmenų, tarp kurių buvo kultūros viceministrai, KPD vadas, UNESCO atstovai Lietuvoje, AB Lietuvos paštas vadovybė ir pan.

Tema – „nereikalingų“ centrinių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos pašto pastatų problema ir privatizavimo klausimas. Jau iki posėdžio R. Karbauskiui buvau pranešęs apie mūsų turimą Kauno pašto panaudojimą Architektūros centrui (muziejui).

Posėdžio metu muziejaus idėja buvo iš visų pusių kritikuojama, aiškinant, jog muziejų ir taip Lietuvoje pakanka. Ypač buvo sunku girdėti tokius Kultūros ministerijos atstovų žodžius…

V: Žodis „muziejus“ valdžiai asocijuojasi su išlaidomis?

A: Taip, merkantiliški politikai muziejuje mato tik išlaidas. Nemato edukacijos. Nemato nacionalinės kultūros, šiuo atveju – architektūros dokumentavimo, išsaugojimo prasmės.

Vėl teko priminti, kad valstybė šiuo atveju turi dvi galimybes: rinktis barbarišką nacionalinės vertybės pasmerkimą nežiniai arba viename įspūdingiausių savo pastatų įkurdinti architektūros meno, architektūrinės minties, architektūrinės ideologijos būstinę.

Kalbėjau ilgai, karštai ir buvau išgirstas.

R. Karbauskis davė nurodymą Vyriausybei išbraukti Kauno ir Klaipėdos pašto rūmus iš privatizavimo sąrašų… likus vos savaitei iki aukciono.

Po to premjeras Saulius Skvernelis sudarė tarpinstitucinę darbo grupę, sprendžiančią Kauno ir Klaipėdos pašto centrinių pastatų panaudojimo problemas. Teko vėl kelis kartus siųsti projektą, pristatinėti įvairioms valdininkų auditorijoms. Prieš 2020-ųjų Kalėdas S. Skvernelio darbo grupė pateikė Architektūros centrui palankias išvadas.

Nueinanti Vyriausybė paliko naujajam kultūros ministrui Simonui Kairiui pluoštą įpareigojimų ant darbo stalo – visi esminiai politiniai sprendimai jau buvo priimti.

Tada Kultūros ministerija ėmėsi rengti Architektūros centro galimybių studiją, kuri į mūsų koncepcinį projektą POST: VIZBARAS, perėjusį maratonus valdžios koridoriais, visai netyčia panaši kaip dvynukai. Tada prasidėjo klampūs ir kandūs debatai su studijos rengėjais, kol galiausiai tapo aišku, kad iš ilgai brandinto ir auginto architektūrinio objekto yra plaunamas turinys, siekiant sukurti efemerišką tarpdisciplinį tvarinį.

V: Kaip išsigrynino NAI idėja, kas ją palaikė?

Tuomet gimė Nacionalinio architektūros instituto NAI idėja. Ji sujungia Architektūros centrą, dirbantį su šiuolaikiniais procesais, ir Architektūros muziejų, dirbantį su architektūriniu paveldu. Taip pavyko sukonstruoti architektūrinį objektą, aprėpiantį tiek modernybę, tiek istoriją.

Juokingiausia, kad net galimybių studijos rengėjai nusirašė NAI pavadinimą, taip ir nesupratę nei jo koncepto, nei turinio…

Vėliau tarsi natūraliai Architektūros meno taryboje (prie Kultūros ministerijos) susiformavo ketveriukė, kurioje aptardavome architektūrinius-politinius reikalus ir į valdžios įstaigas vaikščiodavome keturiese, o ne po vieną: Rūta Leitenaitė, Audrius Ambrasas, Tomas Grunskis ir aš.

Mus priėmė kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė – ji pirmą kartą Kultūros ministerijos rūmuose tiesiai ištarė, jog aiškiai palaiko NAI projektą.

Tada pavyko sutelkti NAI signatarų klubą, kad šie pasirašytų NAI koncepciją. Ji buvo išsiųsta Vyriausybei bei aktualioms ministerijoms ir ledas dar labiau pajudėjo teisinga kryptimi. Tikriausiai dar niekada visos Lietuvoje veikiančios architektūrinės organizacijos ir architektus rengiančios aukštosios mokyklos nebuvo susivienijusios į vieną bendrą projektą.

Įdomiausia, kad baigiamajame NAI steigimo procese reikšmingą vaidmenį atliko trys moterys: Architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitenaitė, kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė ir Ingridos Šimonytės patarėja kultūros klausimams Gabrielė Žaidytė.

Kartais tiesiog mėgavausi jų šešėliu, nelįsdamas į pirmą planą. Ir panašu, kad ši taktika pasiteisino.

V: Kokie ženklai rodo, kad debiutas įvyks?

Kaip ir pernai, per Architektų dieną aplinkos ministras Simonas Gentvilas ir kultūros ministras Simonas Kairys atvažiavo prie Kauno pašto, kad nuo rūmų laiptų oficialiai praneštų apie steigiamus Nacionalinius architektūros apdovanojimus NAA – supratau, kad kartu buvo pareikštas pritarimas mūsiškiui NAI projektui.

Labai tikiuosi, kad šiemet liepos 1-ąją nuo architekto Felikso Vizbaro laiptų bus galima ištarti ir NAI vardą…