Juvelyrė Šarūnė Vaitkutė | Andrej Vasilenko nuotr.
– Kaip atėjai į juvelyriką – atsitiktinai ar tikslingai? Kuo tave patraukė šita meno sritis?
– Į pirmą ir paskutinį klausimą atsakymas tas pats. Į juvelyriką atėjau visiškai jausmiškai. Kintų dailės mokykloje tris metus turėjau galimybę susipažinti su juvelyrika, jau tada visus vakarus ir laisvas dienas praleisdavau paskęsdama didžiulio formato, maždaug A3 pertvarinio emalio miniatiūrų paveiksluose. Neturėjau ypatingai pastebimo talento ar ryškiai sužibėjusių gabumų, bet jaučiau didžiulę trauką pasinerti į dar nepažintą pasaulį, emalio techniką ir kūrybos pažinimą. Dabar atsigręždama atgal, matau Dievo pirštą, į mažą kaimą man bebaigiant vidurinę mokyklą atvedusį Talino absolventą Romą Tarvydą su šeima ir atidariusį ten dailės mokyklą. Kartu tas pirštas pridėjo ir vieną tada man mistiškai atrodžiusį kabinetą – dirbtuves su Tarvydo juvelyrikos įranga ir technika.
Be to, kad ėmiau lankyti dailės mokyklą, nes pirmūniškai ir godžiai lankiau visus įmanomus būrelius savo kaime, dirbau ir valytoja Vydūno kultūros centre, kur ir buvo įsikūrusi dailės mokykla su dirbtuvėmis. Savaitgaliais beplaudama grindis ir valydama dulkes užstrigdavau tame smulkių, man visiškai nesuprantamos paskirties daiktų, mechanizmų, spalvų, medžiagų ir miniatiūrinių daikčiukų pasaulyje. Nuo pat vaikystės įsivaizduodavau, kad suaugusi dirbsiu kažką, kur nebus fiksuotų darbo valandų ir pasikartojančios nuobodžios rutinos. Mane vienodai traukė ir matematika, ir literatūra, ir jau paskutiniais vidurinės metais – dailė. Tada mėnesių mėnesiais sėdėdama ir naktinėdama prie didžiųjų savo emalio paveikslų, kaip dabar prisimenu staiga nušvitusią mintį – taip norėčiau jaustis gyvenime. Paskęsti savo kuriamame pasaulyje, būti ten, kiek noriu, kada noriu ir kaip noriu, o po to ir aš, ir kūrinys galime išeiti susitikti su žmonėmis, į realų pasaulį. Gyvenimas savo susikurtame ir niekam nežinomame slaptame pasaulyje nuo pat vaikystės buvo mano saugumas, įdomumas ir tikrovė.
Pakabukas „Širdies keliu“. Auksas, deimantas. | Šarūnės Vaitkutės nuotr.
– Ar turi mėgstamiausias medžiagas – metalus, akmenis? Juvelyrai juk turi nepaprastai platų arsenalą ir gali rinktis iš daugybės brangiųjų ir pusbrangių akmenų, arba visiškai jų atsisakyti, pereidami prie plastiko, stiklo ar dar radikalesnių priemonių. Kokios mėgstamiausios tavo medžiagos ir kodėl?
– Turiu. Labai mėgstu šviesiai gelsvos spalvos auksą. Esu spalvų ir atspalvių medituotoja. Kažkada pagal surastas formules pasidariau visus įmanomus aukso atspalvių lydinius ir juos aprašiau. Nuo tada tas šviesiai gelsvas, lyg bespalvis, šiltas ir vėsiai blyškus geltonos atspalvis pasidarė pats mėgiamiausias. Turi kiek žalsvumo, bet ne tiek, kiek lydinyje su kadmiu. Aš tą lydinį vadinu kūnišku. Man atrodo, kad šis auksas – lietuviškas, toks tinkamas mūsų odai, akims ir gymiui, taip kaip grynas degantis geltonas auksas labiausiai suskamba ant juodos odos. Man patinka aukso kietumas, tvirtumas ir kartu plastiškumas, jo aštrumas ir tikslumas, savybė išlaikyti subtiliausius reljefus ar briaunas nepavaldžias dėvėjimuisi, laikui.
Brangakmenius mėgstu tiek, kiek man svarbi jų spalva. Gal dėl to ypač artimas opalas, nes jis tapybiškas, su labai plačiu besimainančiu gamtišku visų žalios-mėlynos spalvos atspalvių diapazonu.
– O ką tau reiškia spalva apskritai? Viena ankstyvųjų tavo parodų buvo juvelyrikos ir tapybos paroda, tuo metu galvojau, kad tave traukia ir „grynieji menai“. Į juos nenuėjai, bet iki šiol tu savo darbuose noriai naudoji emalį. Ar tai kartais nėra juvelyrinis tapybos atitikmuo?
– Emalis man – grynų gryniausia tapyba. Skaidrūs sluoksniai, keičiantys atspalvius arba rupi faktūriška grynoji spalva. Grafiniai pertvarinio emalio intarpai ar inkrustuotos aukso miniatiūros tik papildo spalvinę išraišką. Dažnai savo darbus kuriu kaip paveikslus, man nesvarbu mastelis – aš taip pat jaučiu ir matau perėjimus, spalvinius suintensyvėjimus, kompozicijas ir 10×10 mm erdvėje, ir 1x1m tapyboje. Dienų dienas keliaudama kalnuose pasineriu į meditatyvią gamtos stebėjimo būseną; kūryboje panašiai – nemėgstu iš anksto tiksliai sugalvoto papuošalo, kurį liktų įgyvendinti, man iš karto pasidaro nuobodu. Gal dėl to man itin artimos medžiagos – gintaras, emalis, kurių materializavimosi į kūrinį procesas labai svarbus. Kurdama esu santykyje su pasirinkta medžiaga – kokia ji, kaip pati teka, ką diktuoja. Man svarbus stebėjimas, medžiagos jautimas, be to ir techniškai skiriu daug laiko išgryninti atspalvį ar vos jaučiamą formą, kad suskambėtų vietoje ir laiku.
Segė „Vasara“ iš kolekcijos „Metų laikai“. Emalis, sidabras, auksas. | Šarūnės Vaitkutės nuotr.
Žiedas, gintaras, auksas. | Šarūnės Vaitkutės nuotr.
– Skirtingai nuo kitų juvelyrų, su gintaru dirbi seniai ir daug. Kaip atradai gintarą? Koks tavo santykis su gintaru? Kas tau jame svarbiausia?
– Gintaras – turbūt mano mėgstamiausia medžiaga. Skulptūriška, tapybiška, tinkama miniatūrinėms inkrustacijoms. Bet labiausiai ji traukia savo organiškumu, natūralumu, nenuspėjamumu. Esu iš tų intuityvių kūrėjų – galiu valandas medituoti tarp gintaro gabalų, perrinkinėti gabalėlį po gabalėlio, apžiūrinėti ar tiesiog žarstyti rankomis savo lobynus, kol surandu tą gabalėlį, tinkamą būtent tam konkrečiam darbui. Arba galiu septynis metus kaupti balto gintaro kolekciją, kad paskui supjaustyčiau ją plonomis juostelėmis ir du mėnesius dėčiau į dvi seges. Man vienodai artima natūrali gintaro forma, paviršius, spalvos patina ar apžemėjimas, kaip ir šlifuojant atsiverianti perpjauto gabalo tapyba, besikeičianti su kiekvienu milimetrinio sluoksnio nušveitimu. Ir dviejų milimetrų diametro gintaro inkrustacijoje aš ieškau peizažo – kad baltame atsirastų juodas taškelis ar horizontą menanti skaidrios geltonos gija. Tas žaidimas su gamta – pamatyti – sustoti laiku – mane jaudina ir įkvepia.
Atradau gintarą dar pirmaisiais studijų metais. Tai mano medžiaga. Nors mūsų profesijoje yra daug galimybių naudoti techniką, darbą lengvinančius įrenginius, man patinka tai, ką galiu padaryti rankomis ir tik minimaliai prisidėti prietaisais. Gintaras labai palankus tam, mėgaujuosi jo šlifavimu, jo kvapu. Nors esu žemiška, bet ir gyvenime, ir kūryboje turiu polinkį mistifikuoti, susikuriu tokią realybę, kurioje man įdomu ir gera, o profesijos kasdienybėje inicijuoju procesus, kurie alchemiški, paslaptingi ir magiški. Negalėčiau būti tik atlikėja, eskizus piešiu, kaip impulsą tolimesnei kūrybai ir nesirenku tiesiog įgyvendinti vienos idėjos. Gintaras tam tinka, nes jo žavesys kaip tik ir slypi įvairovėje, jo nepaprastai platus spalvinis diapazonas. Kažkuriuo metu, gal prieš kokius 6 metus, pajutau kaip gintaras reabilituojasi ir išsilaisvina nuo to šabloninio jį persekiojusio šleifo ne tik specializuotose galerijose, parodose, bet ir papuošaluose, skirtuose nešioti. Prisimenu klientus, kurie ateidavo su nuostata – aš gintaro nemėgstu ir rodydami į papuošalą sakydavo – va, šitas patinka. O ten gintaras, putpelės kiaušinio margumo. Dabar jaučiu, kaip gintaras darosi itin vertinamas.
– Kiek tavo darbuose yra simbolizmo? Bandant atsekti pasikartojimus, dažniausiai matomi gamtos motyvai, vienoje paskutinių parodų dominavo širdies motyvas. Ar medžiai, augalai, matyti tavo papuošaluose, reiškia ką nors daugiau, nei tik susižavėjimą gamta?
Iš parodos „Širdis“ | Šarūnės Vaitkutės nuotr.
– Simbolizmo yra. Man nebūtina, kad jis visuomet būtų aiškiai ir tiesiogiai matomas, mėgstu užuominas, asociacijas, kurios keltų žiūrėtojo jausmus ir taptų labiau nuorodomis į asmeninę jo istoriją. Man patinka pasakojimai. Gamta man artima, svarbi ir pripildanti mane gyvenime, tai dažni ir tiesioginiai jos elementai – medžio, lelijos, smilgų motyvai. Simboliai kyla iš jausminių asmeninių asociacijų, vėliau domiuosi jų platesne simbolika, man artimos ir religinės prasmės, tik vengiu jas tiesmukai vaizduoti.
– Bet ar nebijai banalumo? Turiu omenyje širdį, kuri tavo darbuose sutinkama labai dažnai, ir kaip simbolis yra nuolatos naudojama komercinėje juvelyrikoje. Koks tavo santykis su sentimentalumu?
– Širdies motyvas turi atskirą vietą mano kūryboje. Man jis artimas savo prasme, forma, paprastumu ir talpumu. Turbūt daugumą paprastų, esminių ir fundamentalių dalykų pasiveja šleifas, kuris nuo savo per dažno atkartojimo, per didelio supaprastinimo ir eksplatavimo bet kur ir bet kada įgauna banalumo atspalvio. Aš tikiu, kad tikrosios dalykų vertės tai nekeičia. Širdis nuo seniausių laikų turėjo ir turi savo vietą tiek religijoje, tiek mene, tiek dvasinių vertybių simbolikoje ir tiesiog kasdienybėje. Drąsos materializuoti širdis į papuošalus/votus ir sukurti parodą „Širdis“ įgavau vienos ekstremalios kalnų kelionės Patagonijoje metu, kur tas simbolis tapo mano kelrodžiu ženklu, išvedusiu iš gyvenimo trapumą primenančios situacijos. Turiu sentimentalumo, bet man labiau patinka gylis ir tikrumas.
– Kokia skirtis tavo kūryboje tarp parodinių darbų ir skirtų pardavimui? Menininkai naudoja skirtingas strategijas – vieni daro visiškai kitokius darbus parodoms ir klientams, kiti stengiasi labai didelio skirtingumo vengti. Koks tavo atvejis?
Iš parodos „Širdis“ | Šarūnės Vaitkutės nuotr.
– Parodoms kuriami darbai man duoda daugiau erdvės išraiškai, vientisumui išsakyti pilnesnę idėją. Pardavimui skirti darbai dažnai yra tęsinys ar kažkuri dalis parodos idėjos, ten atrastų išraiškos formų. Parodinių darbų kūrimas man yra tarsi laboratorija išradimams, atradimams ir atsinaujinimui. Susitelkusių minčių ir idėjų nuventiliavimas, kad rastųsi erdvės pildytis naujiems dalykams.
– Kaip tu žiūri į puošybiškumą? Vienas iš šiuolaikinės juvelyrikos bruožų yra puošybiškumo atsisakymas, paties žodžio „papuošalas“ atmetimas. Koks tavo santykis su tuo?
– Man visada artimesnis buvo nuosaikumas, subtilumas. Man daug arčiau minimalizmas, nei puošnumas. Žaviuosi ir grynuoju minimalizmu, nors pati nesu tokia. Papuošalo paskirtis man yra identiteto išraiška – kūno, pojūčio, vidinės būsenos atspindys, papildymas, sustiprinimas.
– Kaip pati įvardintum tai, ką darai? Turiu galvoje, kur matytum savo vietą šiuolaikinėje juvelyrikoje? Galima ir kitaip paklausti – ar seki šiuolaikinės juvelyrikos procesus, ar jie tau daro kokią nors įtaką?
– Ypatingai neseku šiuolaikinių tendencijų, procesų. Mano matymu, kad ir kaip keistųsi laikas, aktualiausi yra tie kūriniai ir tendencijos, kurie kažkuria prasme vis tiek kalba apie egzistencinę žmogaus būtį ir santykį su dabarties pasauliu. O tai nekintama, keistis gali tik forma, išraiška, priemonės. Mano siekiamybė – būti savo gyvenimo vietoje.
– Kaip žiūri į žmogaus kūną, koks tavo santykis su juo? Ar tavo papuošalai gali egzistuoti atskirai nuo kūno?
– Ilgą laiką savo kūryboje savotiškai neigiau kūniškumą, darbas man buvo atskiras nuo kūno, nors ir tinkamas nešioti. Savarankiškas kūrinys. Dabar kuo toliau, tuo labiau atrandu kūną, papuošalą matau kaip jo tęsinį, dalį, papildymą. Nors parodiniuose darbuose tebesimėgauju kūrinio savarankiškumu – greičiau tinkamas žmogus turi atrasti tą mano darbą, kurį norėtų nešioti ant savęs.
– Ar klystu, manydama, kad tavo kūrybos varomoji jėga yra jausmas ir intuicija, bet ne racionalus apgalvojimas?
– Mano kūryboje jausmingumas ir intuityvumas yra absoliučiai kuriančioji jėga, kitaip neįsivaizduoju savęs.
