Sakoma, kad pirmasis Pikaso ištartas žodis buvo „pieštukas“, o stulbinančiai piešti būsimasis dailininkas, iš tiesų, ėmė jau nuo mažumės. Visgi Pikaso garsėjo ne tik savo darbais, bet ir kontraversišku gyvenimo būdu. Jis susitikinėdavo su daugybe moterų ir merginų, kurios dažnai būdavo jaunesnės daugiau nei 20 metų (didžiausias amžiaus skirtumas buvo tarp Pikaso ir Žaklinos Rok – sulaukusi 26-erių mergina tapo antrąja 72 metų amžiaus dailininko žmona). Tiesa, įvairių avantiūrų ir keistų istorijų netrūko ne tik intymiame autoriaus gyvenime. Štai 1911 metais, kai iš Luvro buvo pavogta „Mona Liza“, Pikasas kurį laiką laikytas vienu iš įtariamųjų. Vis dėlto po apklausos policija dailininką paleido.
pikaso
Pablo Picasso.
Kalbant apie menininko darbus, reikia paminėti, kad Pikaso kūryba skirstoma į keletą etapų: mėlynąjį, rausvąjį, Afrikos kultūros įkvėptą periodą, analitinio ir sintetinio kubizmo periodus bei neoklasicistinį, siurrealistinį laikotarpį.
Mėlynajam periodui (1901–1904) priskiriami kūriniai nutapyti melsvais, ganėtinai niūriais atspalviais, paveikslai melancholiški, vaizduojamos iškankintos motinos, prostitutės, elgetos. Rausvojo periodo (1904–1906) darbuose vyravo oranžinės, rožinės spalvos, o paveiksluose dažnai matomi cirko artistai, akrobatai ar arlekinai. Afrikos įkvėptas periodas (1907–1909) rėmėsi dailininko domėjimusi minėto žemyno genčių kultūra, papročiais, primityvizmu, kuriam būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas. Iš pastarojo kūrybos etapo išsirutuliojo analitinis kubizmas(1909–1912), paremtas objekto stebėjimu. Tai – daugiausiai natiurmortai, kuriuose viskas (pavyzdžiui, koks nors baldas, violončelė, indai ir kiti daiktai) skaidoma į geometrines plokštumas. Sintetiniam kubizmui (1912–1919) būdingi įvairesni spalvų deriniai ir vientisesnės formos, didesnis dėmesys sutelkiamas į menines priemones. Neoklasicistinis ir siurrealistinis periodas (1919–1929) pasižymėjo harmoningomis spalvomis, vingiuotais kontūrais, kuriais dažnai vaizduojami geidulingų moterų kūnai. Vėlyvesniu kūrybos periodu dailininkas ir toliau eksperimentavo: ėmė tapyti garsių dailės kūrinių interpretacijas ir net sukūrė 15 metrų aukščio skulptūrą, kuri iki šiol stovi Čikagoje.
Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje, Pikasas mirė, sulaukęs 91 metų. Nuo tada dailininko svarba tik augo, o jo kūriniai, parduoti už rekordines pinigų sumas, tapo vienais iš brangiausiai įsigytų paveikslų istorijoje. Žemiau pristatome garsiausius iš jų.
Dora Mar buvo viena iš daugelio Pikaso meilužių ir mūzų. Tiesą sakant, už dailininką gerokai jaunesnė mergina pati buvo menininkė: ji kūrė eiles, fotografavo ir tapė. Pikasas savo darbuose Dorą vaizdavo ne kartą, tačiau ilgainiui moteris autoriui pabodo – netrukus ją pakeitė 40 metų už kubistą jaunesnė Fransuaza Žilo, pagimdžiusi jam du vaikus. Po to Fransuazą ištiko Doros likimas. Paminėtina, kad paveikslas „Dora Mar su kate“ 2006 metais parduotas už 95,2 milijonus dolerių. Tai – vienas iš pačių brangiausių dailės kūrinių istorijoje.
Taip Pikasas vadino Marcelę Humbert, su kuria dailininką taip pat siejo glaudūs ryšiai. Deja, netikėtai užklupusi mirtis pasiglemžė vos trisdešimties sulaukusios moters gyvybę. Po jos mirties 1915 metais Pikasas skaudžiai išgyveno. Iki to laiko dailininkas jau buvo spėjęs užfiksuoti Marcelę ne viename savo kūrinyje, tarp jų – ir „Mano gražuolėje“. Tai – vienas garsesnių Pikaso analitinio kubizmo periodui priskiriamų darbų.
Marija Tereza buvo Pikaso meilužė, su kuria jis ėmė susitikinėti po vedybų su savo pirmąja žmona – rusų baleto šokėja Olga Chochlova. Tai sužinojusi Olga pagrasino dailininką palikti, tačiau oficialios skyrybos taip niekada ir neįvyko. Rusė dar ilgai bandė nesėkmingai susigrąžinti savo vyrą, bet Pikasui, susižavėjusiam Marija, žmonos pastangos buvo nė motais. Neilgai trukus naujoji simpatija pagimdė jam vieną iš keturių tapytojo vaikų – dukrą Mają. Visgi tai negarantavo bendros ateities – santykiai, laikui bėgant, iširo. Sakoma, kad kubistine maniera paveiksle nutapyta Marija, taip pat bendra kūrinio kompozicija primena karalienės figūrą, kurią galima rasti kiekvienoje kortų kaladėje.
Paveiksle „Mergina priešais veidrodį“ vėl matome Mariją Terezą, šįkart – žvelgiančią į savo pačios atvaizdą. Meno kritikai skirtingai interpretuoja šį darbą. Vieni sako, kad tamsesnis merginos atspindys primena apie mirtingumą, kiti įsitikinę, kad jis žymi merginos virsmą brandžia moterimi. Jaunoji Marija dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje dailininkui – dažnas jo paveikslų subjektas.
„Trys muzikantai“ – vienas žymiausių Pikaso darbų, priskiriamas sintetinio kubizmo periodui. Manoma, kad jame pavaizduotas pats Pikasas ir du labai geri dailininko draugai – lenkų kilmės poetas, dramaturgas, meno kritikas Guillaume Apollinaire ir prancūzų rašytojas Max Jacob.
Paveiksle „Sapnas“ vėl matome Mariją Terezą. Priešingai nei Dorą Mar, kurią Pikasas dažnai vaizduodavo kaip pakankamai grasią moterį, Mariją dailininkas vaizdavo kur kas pozityviau: šviesiaplaukę, ryškiame fone. 2013 metais, kai buvo parduotas už 155 milijonus dolerių, šis kūrinys tapo penktu tuo metu brangiausiu parduotu paveikslu pasaulyje. Įdomu tai, kad darbe, anot meno žinovų, Pikasas, nevengdavęs erotinių elementų, užslėptai pavaizdavo savo paties varpą. Kur? Marijos veide. Įžvelgiate?
„Senas gitaristas“ priskiriamas Pikaso Mėlynajam periodui, siejamam su vargingu menininko gyvenimu ir dailininką sukrėtusia artimo draugo, vardu Carlos Casagema, savižudybe. Melsvi atspalviai, varginga muzikanto išvaizda, sėdėsena, niūri grimasa kuria slegiančią, melancholišką nuotaiką. Po kurio laiko Pikasas savo Mėlynojo periodo darbus pats pavadino grynais sentimentais. Vis dėlto šie kūriniai ir dabar labai domina tiek meno žinovus, tiek smalsuolius. „Senas gitaristas“, be abejonės, vienas žymiausių minėto laikotarpio dailininko kūrinių.
Manoma, kad šis kūrinys yra savotiška paveikslo „Gernika“ variacija. Pastarajame Pikasas nutapė ašaromis paplūdusią moterį, laikančią savo negyvą kūdikį. Vėliau sukūrė ne vieną atskirą jos portretą, kurio kulminacija tapo 1937 metais užbaigta „Verkianti moteris“. Darbui pozavo jau anksčiau minėta Pikaso meilužė – fotografė Dora Mar.
„Avinjono merginos“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus kūrinių, lėmusių didelius pokyčius tuometinėje dailėje. Čia matome užgimstančius kubizmo elementus (ryškiausi jie, žvelgiant į dešiniajame kampe, viršuje, nutapytą moterį), primityvizmo apraiškas, Afrikos kultūros pėdsakus (veidai panašūs į genties narių kaukes). XX amžiaus pradžioje tokia tapyba stipriai nukrypo nuo nusistovėjusių meno normų ne tik dėl formos, bet ir dėl paveikslo temos – jame pavaizduotos penkios prostitutės (Avinjonas, šiuo atveju, yra gatvės Barselonoje, kur stovėjo žymus viešnamis, pavadinimas). Sakoma, kad jokio kito paveikslo dailininkas nekūrė taip ilgai ir kruopščiai – „Avinjono merginas“ Pikasas tapė 9 mėnesius.
Gernika – tai miesto Šiaurės Ispanijoje, kurį 1937 metais subombardavo ir iki pamatų sugriovė nacių kariniai lėktuvai, pavadinimas. Žymusis freskos dydžio paveikslas buvo Pikaso atsakas į negailestingą aktą, protestas prieš karo žiaurumus. Darbas tuojau patraukė viso pasaulio dėmesį į Ispanijoje vykstantį pilietinį karą. „Gernikoje“ matome bombardavimo siaubą, niekuo dėtus kenčiančius civilius, tarp jų – ir motiną su nužudytu vaiku, į akį taip pat krenta pavaizduotas jautis bei arklys – dvi ispanų kultūroje svarbios figūros. Šio, ko gero, garsiausio Pikaso kūrinio gimimą dokumentavo jau ne kartą minėta Dora Mar.
