E. Varholas gimė 1928 metų rugpjūčio 6 dieną imigrantų iš Slovakijos šeimoje Pistburge, Pensilvanijoje. Nuolat sirgdavęs ir pastoviai pamokas praleisdavęs vaikas namuose klausydavosi radijo ir daug piešdavo. Būdamas paauglys, jis pradėjo lankyti Karnegio meno muziejuje organizuojamus piešimo kursus, vėliau studijavo komercinį meną, o įgijęs bakalauro išsilavinimą išvyko gyventi į Niujorką.
Didžiausiame Amerikos mieste Varholas ėmė kurti įvairias reklamas ir iliustracijas gerai žinomiems žurnalams, piešė atvirukus, muzikinių albumų ir knygų viršelius. Netrukus jaunas vyras pradėjo tapyti ir savo pirmojoje 1962 metais Lon Andžele surengtoje parodoje pristatė didelio atgarsio sulaukusį kūrinį „Campbell“ sriubos skardinės“. Neilgai trukus Varholas į savo kūrybą įtraukė šilkografijos techniką, kurdamas naudojosi trafaretais, kad galėtų greičiau perteikti dominusias idėjas ir jas padauginti norimą kartų skaičių.
Jau sulaukęs pripažinimo Varholas įkūrė savo kūrybos studiją, pavadinimu „Fabrikas“, į kurią rinkosi to meto intelektualai, įžymybės ir visa Niujorko bohema. Ši vieta tapo ir pogrindžio traukos centru miesto menininkams. Pats E. Varholas savo kūrybos studijoje ne tik bendraudavo su įvairaus plauko žmonėmis, bet ir rašydavo bei kurdavo eksperimentinius filmus, iš kurių viename įamžino 8 valandas miegantį žmogų. Nors menininkas geriausiai žinomas dėl savo dailės kūrinių, svarbu paminėti, kad jis taip pat parašė ne vieną knygą, sukūrė iki šių dienų leidžiamą žurnalą „Interview“ ir apskritai išbandė daugybę meno rūšių: kūrė performansus, muziką, skulptūras ir t.t.
E. Varholas, „Ginklas“, 1981
Šį kūrybinį etapą nutraukė „Fabriko“ lankytoja Valerie Solanas, pasikėsinusi į jos asmeniškai pažįstamą menininką. Pagijęs nuo šautinių žaizdų Varholas transformavo „Fabriką“ į mažesnę ir prabangesnę studiją, tapo uždaresnis, o jo kūryboje išryškėjo mirties tematika. Pasikėsinimo metu patirtus sužalojimus menininkas jautė visą gyvenimą. Jis mirė 1987 metais dėl neaiškių priežasčių, atlikus įprastą tulžies pūslės operaciją.
E. Varholo kūriniai atspindėjo tuometinę visuomenę ir jos ydas: pašiepė vartotojišką požiūrį, įžymybių garbinimą, nuolatinį pinigų ir pramogų siekimą. Iš kitos pusės, pats menininkas gyveno būtent tokį gyvenimą.
E. Varholas yra sakęs, kad uždirbti pinigus yra menas ir kad sėkmingas verslas yra didžiausias menas. Šiuo principu jis iš tiesų vadovavosi: nuo „Fabriko“ laikų Varholui talkindavo ne vienas asistentas, kuris įgyvendindavo kūrėjo menines idėjas, o pastarasis tik vadovaudavo visam procesui, pavyzdžiui, atvaizdų dauginimui.
Bendrai kalbant, Varholas buvo be galo ekscentriška ir keista asmenybė, kurią jau gyvenimo laikotarpiu žinojo visa Amerika. Menininkas dar jaunystėje ėmė nešioti sidabro spalvos plaukų peruką, o namuose turėjo didžiulę galvos apdarų kolekciją. Daug metų kūrėjas gyveno su savo motina, prie kurios po tėvo mirties buvo be galo prisirišęs, augino begalę kačių ir susikrovė šimtamilijoninės vertės turtą.
Milžinišką ažiotažą to meto visuomenėje sukėlę menininko darbai žymėjo perversmą meno pasaulyje. Jie buvo parduoti už milijonus dolerių ir ilgainiui tapo kiekvienam gerai atpažįstama populiariosios kultūros dalimi. Šį kartą rubrikoje „Menas žaliems“ pristatome žymiausių šių kūrinių dešimtuką.
Septintajame dešimtmetyje E. Varholas tapo dabar visame pasaulyje gerai žinomos roko grupės „Velvet Underground“ vadybininku. Grupės pirmajam albumui menininkas sukūrė viršelį, ant kurio šis bananas ir pavaizduotas.
Varholas sukūrė ne vieną darbą, kuriame vaizduojama automobilio avarija, tačiau tik šis yra spalvotas. Paveiksliukuose užfiksuota avarija, per kurią nuo policijos sprukusio vairuotojo automobilis apsivertė ir užsidegė, buvo realus įvykis.
Elektros kėdės Varholo gyvenimo metu naudotos dažnai ir visuomenėje kėlė daug diskusijų. 1963 metais, kuomet Niujorko valstijoje mirties bausmė tokiu būdu įgyvendinta paskutinį kartą, menininkas nufotografavo vieną iš egzekucijos kambarių ir nuotraukos pagrindu sukūrė darbų ciklą kontraversiška tema. Manoma, kad dvi spalvos, panaudotos kūrinyje, žymi ribą tarp gyvybės ir mirties.
Tai – vienas iš Varholo „Gėlių ciklui“ priskiriamų kūrinių. Pagrindu šiems darbams tapo gamtos fotografės P. Caulfield 1964 metais žurnale pasirodžiusios nuotraukos. Kūrybos periodu, kuomet Varholas savo kūriniuose buvo susikoncentravęs į vartotojiškumą, įžymybes, mirtį ir įvairias katastrofas, gėlės buvo jam ganėtinai neįprasta tema. Visi šio ciklo darbai buvo akimirksniu išpirkti tuoj po parodos pristatymo.
„Coca-cola“ – visame pasaulyje žinomas gaivusis gėrimas, kuris vartotojiškumo temą narpliojusį menininką, domino ir kaip galimas meno objektas. Varholo kūryba buvo skirta masėms, o „Coca-colą“ taip pat mėgo visi – ir paprasti žmonės, ir net prezidentas, sakė menininkas. Pavaizdavęs masėms sukurtą ir visiems gerai žinomą produktą paveiksle, meno kūriniu Varholas taip pat, žinoma, sudomino plačiąją žiūrovų auditoriją. Šis darbas vėliau parduotas už daugiau nei 55 milijonus dolerių.
Tapyti buvusio Kinijos lyderio Mao Zedong portretus Varholas pradėjo tais pačiais metais, kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pirmą kartą apsilankė Kinijoje. 1973 metais nutapytas darbas yra daugmaž 4,5 metrų aukščio ir yra geriausiai žinomas iš šimtų Varholo sukurtų Mao portretų. Nors pats menininkas niekuomet nekomentavo politinės paveikslo žinutės, ne vienas meno kritikas įsitikinęs, kad kūrinys, kuriame Kinijos lyderis dažais, tarsi makiažu, pateptu veidu, pašiepia tariamai idealų šalies propagandos sukurtą Mao įvaizdį.
Šis kūrinys priklauso autoportretų ciklui, kurį Varholas sukūrė, likus metams iki jo mirties. Tai – vienas iš penkių minėtų darbų, kuriame menininkas įsiaamžino, dėvėdamas savo ikoniškąjį peruką.
Didesniame nei 3,5 metrų aukščio paveiksle aštuonis kartus pavaizduotas žymusis muzikos atlikėjas Elvis Preslis, vilkintis kaubojaus apranga. Priešingai nei daugelio kitų Varholo darbų atveju, „12 elvių“ nebuvo nei kartą duplikuotas, kitaip sakant, tai yra vienetinis kūrinys, vienintelė jo versija. 2008 metais šis darbas buvo parduotas už 100 milijonų dolerių, o Varholas tapo vienu iš penkių menininkų, kurio paveikslas įsigytas už tokio dydžio sumą.
„Marilyn diptikas“ vaizduoja garsiosios amerikiečių aktorės portretą, 25 sykius atkartotą pirmame ir tiek pat kartų – antrame paveiksle. Atkartojimas yra užuomina į žvaigždės dominavimą medijose ir jos, kaip pop ikonos, nemirtingumą. Tuo tarpu juodai baltas paveikslas su nykstančiomis portretų detalėmis reprezentuoja paprastą žmogišką laikiškumą. Šis Varholo darbas sukurtas 1962 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po M. Monro mirties.
Pop kultūroje ypač gerai atpažįstamas kūrinys susideda iš 32 bene identiškų paveikslų, kuriuose pavaizduoti skirtingų skonių „Campbell“ sriubų konservai. To meto visuomenėje ir meno pasaulyje, kuriame vyravo abstraktusis ekspresionizmas, šis darbas sukėlė didžiules diskusijų bangas, o Varholas tapo ryškiausia poparto figūra.
