Tomas Knizelis
„Baldas tampa namų dalimi, atsinešdamas savo energiją, savo istoriją. Tai nėra tik, sakykime, stalas. Tai – meno kūrinys, kuris turi daug grožio“, – neabejoja Tomas. Prisėdę jaukiu medienos kvapu persismelkusioje studijoje, mudu kalbamės apie priešpriešą masiniam vartojimui bei tikrumo ir natūralumo paieškas kūryboje.
Į Lietuvą atėjus „Ikea“ tinklui, Lietuvos namų interjerai tarsi grįžo į sovietinius laikus: daugelyje namų galima rasti tuos pačius baldus, interjero detales. Kaip vertinate šią tendenciją? Ar ji kažkaip Jus palietė?
Mane visuomet domino antrinio panaudojimo galimybė: tokių medžiagų kaip įvairios rūšies medis, seni baldai, iš griaunamų fabrikų surinktos industrinės detalės, griūvančių pastatų mediena, iš jūros išplautas medis, laivų, traukinių dalys ir begalė kitų mus supančių medžiagų, kurias tiesiog išmetame.
Visi šie daiktai pasmerkti sunaikinti, o man svarbu juos išsaugoti, rasti jų vietą interjere, eksterjere, suteikti jiems naują formą kuriant baldus ir pratęsti jų gyvavimą kitoje nei įprasta aplinkoje. Šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje vis dar vyrauja tendencija lengva ranka atsikratyti senų daiktų ir juos pakeisti naujais. Jūsų minėta „Ikea“ – sėkmingas tai įrodantis pavyzdys.
Visgi nepamirškime, kas slypi už masinės gamybos. Kertame miškus, šią medieną superka pramonės gigantai ir gamina trumpalaikio naudojimo baldus. Aišku, tai patogu, greita ir sąlyginai pigu. Mano supratimas yra kitoks – aš labai myliu gamtą, pjauti sveiką medį man nekyla rankos. Mūsų studijos propaguojamas procesas vyksta „skubėk lėtai“ principu. Medis auga lėtai, priklausomai nuo rūšies, tai gali trukti šimtus ar net tūkstančius metų, todėl ir apdirbimo procesas natūraliai negali būti skubotas. Į mūsų studiją kreipiasi žmonės, besivadovaujantys panašia filosofija ir ieškantys išskirtinumo, atsvaros minėtos masinės gamybos produktams, o ne greitos opcijos pakeisti senam, pabodusiam baldui.
Nors skambės banaliai, bet gal atskleistumėte savo darbo filosofiją?
Esu interjero dizaineris, bet neblogai išmanau medžiadirbystės amatą. Tai atėjo iš šeimos: tėtis buvo auksinių rankų žmogus, senelis po karo statė rąstinius namus ir puikiai išmanė savo amatą, buvo gerbiamas rąstinių namų statytojas. Prosenelis gamino bažnytinius medžio dirbinius. Nedrįsčiau savęs vadinti baldžiumi. Esu menininkas, be galo mylintis medį, besistengiantis jį pajusti ir išgirsti. Apie kiekvieną turimą medžio gabalą, kelmą, lentą ar nuopjovą galėčiau papasakoti trumpesnę ar ilgesnę jo atsiradimo studijoje istoriją. Kiekvienas jų yra savaip unikalus ir galintis atskleisti praeities paslaptis. Jas išduoda medyje rasta įstrigusi kulka, šaknyje įaugusi stiklo, senovinė puodelio ar lėkštutes šukė, akmuo ar metalo gabalėlis. Mano tikslas – išsaugoti tą atsineštą medžio energiją, patirtį ir istoriją naujai gimstančiame kūrinyje. Taip jis išlieka gyvas kita forma. Mūsų filosofija – prikelti jį naujam gyvenimui ir leisti gyvuoti skirtingu pavidalu, nepamirštant jo istorijos bei jame sukauptos energijos.
Neseniai darėme baldus iš Vilniaus geležinkelio stoties pašto rekonstruojamos pastogės balkių, kurių amžius –apie 90 metų. Jų paruošimo procesas buvo ilgas, brangus tiek laiko, tiek įdėto fizinio darbo prasme. Ši mediena buvo pasmerkta sunaikinti, bet, įdėjus daug darbo, noro ir fantazijos, balkiai vėl atgijo naujam gyvenimui – šiuo metu puošia modernaus biuro priimamąjį, suteikia jam unikalumo. Tai dar kartą įrodo, kad nebūtina rinktis lengviausio, patogiausio kelio savoms idėjoms įgyvendinti, o, norint naudoti medžiagą, nereikia nukirsti dar vieno medžio.
Labai įdomu, kaip atrodo Jūsų darbo, kūrybinis procesas…
Pradžioje apžiūrime ir įvertiname erdvę, kuriai yra skirtas būsimas gaminys. Dažniausiai pas mus atėję klientai jau turi savo viziją bei idėją, tad telieka jiems pagelbėti susidėlioti galutinį gaminio konceptą. Pradedame eskizuoti ranka, tada pereiname į detalesnius brėžinius ir, jei klientai pageidauja, darome vizualizacijas, parenkame medį, pridėtines medžiagas, spalvas, paruošiame medžio apdirbimo pavyzdžių. Dažnai pagaminame mažus gaminio modeliukus, kad vaizdas būtų dar aiškesnis. Tuomet prasideda gamybinis procesas, kurio metu labai dažnai pats medis padiktuoja tam tikras formas. Nesakau, kad iš stalo sumeistraujame kėdę, bet kartais leidžiame medžiui diktuoti savo taisykles. Atsiradusias skyles, įtrūkius ar kitokius nelygumus stengiamės paversti privalumais ir išskirtinėmis to kūrinio detalėmis.
Amerikiečių žurnalistas Henry Louisas Menckenas teigė, viena iš esminių namų detalių yra juose gyvenančių žmonių asmenybės. Kiek Jūs į tai atsižvelgiate?
Man labai svarbu įsigilinti į asmenybę, kad kuriamas daiktas turėtų asmenišką ryšį su žmogumi, kad atspindėtų ne tik mano, bet ir jo individualumą. Juk būtent dėl patinkančio braižo žmonės renkasi kūrėjus, architektus, dizainerius, gamintojus, tapytojus. Aš džiaugiuosi, jeigu klientai pasirenka mane būtent dėl mano braižo, panašaus estetikos ir vertybių suvokimo. Tada jau prasideda bendras darbas ir labai smagu, kai kartu sukuriamas norimas rezultatas.
Ar egzistuoja baldų mados? Kiek jos turi bendra su kitų sričių tendencijomis?
Labai myliu natūralias medžiagas ir kuo natūralesnį jų pateikimą. Tuos tikruosius elementus, kurie kilę iš gamtos ir nėra pavaldūs madai. Asmeniškai aš esu Bauhaus mokyklos gerbėjas. Manau, kad ir šiuo metu baldų mados daugiau ar mažiau perimtos iš šios dizaino mokyklos. Jos kinta dėl išsivysčiusių technologinių galimybių, bet pagrindas keičiasi labai mažai.
Kartais sakoma, jog viskas jau yra sukurta, mes tiesiog atkartojame tas pačias mintis savais pavidalais. Ar yra tokių kūrėjų, kurie labiausiai inspiravo Jūsų kūrybinį kelią?
Vienas tokių žmonių – George’as Nakashima, japonų kilmės architektas, medžiadirbys, baldžius, menininkas, filosofas, gimęs ir užaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis padarė didelę įtaka mano suvokimui apie medį ir formavo požiūrį į medžiadirbystės amatą bei meną. Vienas garsiausiu G. Nakashimos darbų – Vatikano šventasis stalas. Kitas man svarbus menininkas – britas Davidas Nashas. Žaviuosi skulptoriaus asmenybe, energija, kurią jis įdeda į savo gigantiškus (kitaip ir nepavadinsi) kūrinius, bei gamtos ir meno simbioze juose.
Prie kokių projektų Jums pačiam dirbti įdomiausia? Kurie jų labiausiai įsirėžė į atmintį?
Aš manau, kad patys įdomiausi darbai laukia ateityje (šypsosi). Visuomet įdomu dirbti ties projektais, kurie meta naujų, dar nepatirtų iššūkių. Visgi pats svarbiausias projektas turbūt yra tas, kurį šiuo metu kuriame savo studijoje.
Kadangi sakote, jog įdomiausi projektai ateityje, gal atskleisite, kokių užmojų turite?
Kol kas nedrąsi ateities svajonė yra įkurti Funkcionaliojo meno centrą. Norėtume po vienu stogu turėti antrinio panaudojimo medienos saugyklas, gamybines patalpas, projektavimo zonas, hub’us jauniems menininkams. Į šį centrą atėjęs žmogus galėtų įsigyti medžio ir čia su mūsų komandos pagalba savo projektą įgyvendinti. Po vienu stogu galėtų glaustis daugiau bendraminčių, menininkų, amatininkų, dizainerių ir žmonių, norinčių išmokti kažką nauja ir prisidėti prie „skubėk lėtai“ idėjos rutuliojimo. Tai – ateinančio penkmečio planas.
Daugiau pokalbių dizaino ir interjero temomis rasite skiltyje „Pokalbiai su dizaineriais ir architektais“.
