Klodas Mone
Kiečiame plačiau susipažinti su šlovę Klodui Mone pelniusiais kūriniais. 2DI salonuose ir e. parduotuvėje galite įsigyti knygų apie Klodo Mone kūrybą ir gyvenimą.
La Grenouillére vadinta populiari Klodo Monė dienų poilsiavietė netoli Paryžiaus, kurioje paprastai rinkdavosi vidutiniškai pasiturinti Prancūzijos visuomenės dalis. Tuo metu pats Monė gyveno labai vargingai, ne ką geriau, nei menininko bičiulis dailininkas Pjeras Ogiustas Renuaras, kuris taip pat labai norėjo pavaizduoti paveiksle matomą vietą.
Viename ankstyvųjų Klodo Monė darbų „Moteris su skėčiu“ vaizduojama pirmoji menininko žmona Kamilė, rodos, žvelgiantį į kažką kitapus drobės, ir vyresnysis sūnus Žanas. Jau 1875 metais nutapytame kūrinyje matyti, kad šviesai ir spalvoms Monė skiria kur kas daugiau dėmesio nei linijoms ir formoms.
Tai – pirmasis darbas, atnešęs Monė šiokį tokį pripažinimą. Šis paveikslas buvo parduotas už 800 frankų, kas buvo didžiulė suma tuo metu sunkiai galą su galu suduriančiam dailininkui. Kūrinyje pavaizduota Monė žmona Kamilė, tačiau ne impresionistiniu, o realizmo stiliumi. Realistinius darbus Monė tapė savo karjeros pradžioje.
1908 metais Monė lankėsi Venecijoje, kuri buvo tapusi mėgstama ir dažnai dailininkų vaizduojama vieta. Pats Monė kartą pasakė, kad Venecija per graži, idant ją tapytum, ir pats buvo nusprendęs to nedaryti. Tačiau miestas menininką sužavėjo: 1908 – 1912 metais jis sukūrė ciklą darbų, kuriuose šešiais skirtingais būdais įamžino Šv. Jurgio Didžiojo baziliką. Įdomu tai, kad Monė lankėsi Venecijoje tik kartą, o minėtą Venecijos kultūrinį paminklą nutapė iš kelionės metu pasidarytų eskizų ir atminties.
Žymųjį tuopų ciklą sudaro 24 kūriniai, kuriuose įamžinti netoli Monė gyvenamojo namo augę medžiai. Kad galėtų tapyti, Monė upėje buvo įsirengęs plūduriuojančią studiją, iki kurios nuplaukdavo valtimi. Tačiau iki pabaigiant darbus, miestelis nusprendė medžių pakrantę parduoti. Tam, kad nebūtų iškirsti, Monė juos laikinai nusipirko. Tuopų ciklo darbai skirstomi į tris kategorijas: pirmoje medžiai pavaizduoti taip, kad jų viršūnės netelpa į drobę, antroje užfiksuoti trys medžiai, o trečioje – daugiau tuopų, augančių palei „S“ formos pakrantę. Būtent šis išlinkis ilgainiui tapo pagrindiniu paveikslų akcentu, traukiančiu žiūrovus ir meno kolekcionierius.
Savo vizito į Londoną metu Monė sukūrė ciklą darbų, kuriuose įamžintas Jungtinės Karalystės Parlamentas. Visi 19 paveikslų yra to paties dydžio, juose vaizduojama ta pati scena, žvelgiant iš to paties taško (Monė ją nutapė, ko gero, žvelgdamas pro šv. Tomo ligoninės langą). Tačiau kūriniuose pastatas užfiksuotas, esant skirtingoms oro sąlygoms ir paros metui. Vienas iš šio ciklo darbų 2004 metais vykusiame aukcione parduotas už daugiau nei 20 milijonų dolerių.
1890 – 1891 metais Monė 25 darbuose pavaizdavo netoli savo namų, Giverny apylinkėse, stirksančias šieno kupetas, kurios autoriui krito į akį vieno pasivaikščiojimo metu. Dailininkas tą pačią sceną nutapė skirtingu metų, paros laiku, esant skirtingam apšvietimui, oro sąlygoms, ir tapo bene pirmuoju autoriumi, skyrusiam tiek daug pastangų to paties objekto vaizdavimui.
Ruano katedros darbų ciklas – dar vienas Monė preciziškumo įrodymas. Tai eilė kūrinių, kuriuose autorius kruopščiai studijavo Prancūzijos Ruano mieste stovintį kultūrinį paminklą. Monė sulaužė tradiciją, drobėse pavaizduodamas tik dalį architektūrinio fasado, matomo skirtingu paros metu. Visus šiuos darbus vienija ypatingas dėmesys šviesai, šviesa pati savaime, galima sakyti, tampa pagrindiniu vaizdavimo objektu.
Termino „impresionizmas“ ištakos siejamos būtent su šiuo dailininko kūriniu, nors tuo metu kritikų minimas darbas buvo vertinamas neigiamai. Paveiksle, kuris ilgainiui tapo savotišku impresionizmo simboliu, vaizduojamas Havro, dešiniajame Senos krante, prie Lamanšo sąsiaurio, esantis Prancūzijos uostas. Pagrindinis, dėmesį patraukiantis elementas kūrinyje, žinoma, yra raudonas saulės diskas, pakibęs virš nedidelių, vandenyje plūduriuojančių valtelių.
Net ir menkai apie Monė kūrybą nusimanantis žiūrovas, dailininką dažniausiai atpažįsta iš garsiųjų vandens lelijų paveikslų ciklo. Tai – 250 kūrinių aliejiniais dažais serija, gimusi per paskutinius trisdešimt dailininko gyvenimo metų. Monė lelijos šiuo metu kabo daugelyje garsių pasaulių muziejų, o vienas iš darbų 2008 metais buvo parduotas aukcione už 80 milijonų dolerių. Giverny miestelyje, kur iki savo mirties gyveno Monė, kasmet apsilanko bent pusė milijono žmonių, norinčių pamatyti tapytojo įkurtus gėlių ir vandens sodus. Dailininkui sodinininkystė, metams bėgant, virto didžiule aistra – menininkas ieškodavo retų augalų rūšių, daug pinigų išleisdavo sodinukams. Kaiminystėje Monė, įkvėptas japonų sodininkystės meistrų, įrengė vandens sodą, kūrė rytietišką atmosferą su išlenktu tiltu, svyrančiais augalais, gluosniais ir bambukų giraitėmis. Dailininkas kruopščiai prižiūrėjo visą augmeniją, tačiau leido jai augti natūraliai, laisvai. Galop, ši aplinka Monė tapo įkvėpimo šaltiniu.
Apie Monė aistrą sodininkystei ir įspūdingus paties menininko kurtus sodus Givernoje skaitykite čia.
