Maarten Baas
Maartenas gimė 1978 m. Arnsberge (Vokietija), netrukus persikėlė į Olandiją, kur 2002 m. baigė garsiąją Eidhoveno dizaino akademiją. Jau vienas pirmųjų jo kursinių darbų – žvakidė „Knuckle“ – buvo įvertintas apdovanojimu ir pateko į masinę gamybą. Studijų metais išryškėjo Maarteno kūrybinio braižo savitumas: dizaineris nemėgo nei eskizuoti, nei braižyti. Pasirodęs akademijos dirbtuvėse, jis čiupdavo metalą ar kitą medžiagą ir iškart puldavo ją lankstyti, laužyti arba pjaustyti. Taip pat ir… deginti. „Nesu joks piromanas, bet man patinka stebėti, kaip ugnis ryja daiktus. Netrukus jie tampa kažkokie kitokie, dar gražesni nei anksčiau“, – teigė dizaineris.
Mano dizaino metodas panašus į maisto ruošimą, o sukurti daiktai – į patiekalus. Jūs gi nepulsite valgyti kažkokio lygios, tobulos stačiakampės formos patiekalo? Tai bus paprasčiausiai nemalonu! Todėl man patinka natūralios organiškos formos, turinčios sulenkimų, įtrūkių ir kirvarpos skylių.
Po daugelio eksperimentų jis išmoko ne tik deginti medieną atvira liepsna, bet ir impregnuoti epoksidinės dervos mišiniu jos apanglėjusius likučius. Maarteno baigiamąjį darbą, pavadintą „Smoke“, sudarė fotelis, sietynas ir dar keletas apanglėjusių baldų. Jie iškart išgarsino autorių, suteikė jam pravardę Burning Baas, o svarbiausia – patraukė garsiosios bendrovės „Moooi“ meno vadovo Marcelio Wanderso dėmesį. Kaip tik buvo ruošiama naujos kolekcijos fotosesija. Ją sukūrė legendinis olandų fotografas Erwinas Olafas, pagarsėjęs netrivialiu mąstymu. Jo sprendimas pakviesti nude fotosesijai septyniasdešimties metų modelį tiesiog šokiravo, tačiau kartu suteikė nuotraukoms gilios metaforiškos prasmės ir pavertė jas žinomiausiais vaizdais ligšiolinėje „Moooi“ istorijoje. Vėliau „Smoke“ serija buvo gerokai išplėsta, joje atsirado netgi pianinas ir chrestomatinio G. Rietveldo fotelio „Red-Blue Chair“ kopija; keletas baldų dar ir šiandien tebėra „Moooi“ prekių asortimente.
Nors M. Wandersas išgarsino Baaso vardą pasauliniu mastu, „etatiniu“ firmos dizaineriu Maartenas visgi netapo. Jo netraukė serijinių baldų kūrimas ir apskritai nežavėjo mintis prisirišti prie vieno dizaino žanro. „Mano idealas – garažas-dirbtuvėlė, pilnas instrumentų ir ruošinių, kur nuolat kažkas kalama, drožiama ir lipdoma. Dėl to man patiko dirbti Šanchajuje, kur viskas persipynę: amatinės dirbtuvėlės ir masinė gamyba, senoviniai amatai ir high-techas. Tokio spalvingo mišinio Olandijoje jau neberasi“, – pasakojo Maartinas viename interviu.
Rasti tinkamų ruošinių ir gamybos bazę jam paprastai padeda jo partneris ir vadybininkas Basas den Herdris, su kuriuo dizaineris glaudžiai bendradarbiauja nuo 2005-ųjų. Nuo 2012 m. jų bendras prekės ženklas vadinasi Den Herder Production House (DHPH). Būtent Basas suorganizavo baldų atliekų, iš kurių gimė instaliacijų ciklas „Hey, Chair, be a Bookshelf“ , o vėliau ir baldų serija „Treasures“, tiekimą. Pastarosios tiražas buvo itin kuklus, nes „žaliavą“ teikianti įmonė netrukus nutraukė baldų gamybą.
Kairėje: žvakidė „Knuckle“, 1998 m. Dešinėje: kolekcijos „Smoke“ fotosesijos fragmentas. Erwino Olafo nuotr.
Dizaineris niekad nevengė rankų darbo. Daugelį kėdžių, šviestuvų ir ventiliatorių iš serijos „Clay Furniture“ (2006–2009 m.), primenančius negrabius vaikiškus lipdinius, jis asmeniškai pagamino iš sintetinio molio, uždrėbto ant plono metalinio karkaso. 2015 m. sukūręs sulankstomąjį šezlongą-lagaminą įmonei „Louise Voutton“, Maartenas asmeniškai surinko keletą ekskliuzyvinės „Unique Edition“ serijos egzempliorių. Savo dizaino formų ekspresyvumą dizaineris aiškino taip: „Mano dizaino metodas panašus į maisto ruošimą, o sukurti daiktai – į patiekalus. Jūs gi nepulsite valgyti kažkokio lygios, tobulos stačiakampės formos patiekalo? Tai bus paprasčiausiai nemalonu! Todėl man patinka natūralios organiškos formos, turinčios sulenkimų, įtrūkių ir kirvarpos skylių.“ Stačiakampių formų vengimas itin ryškiai atsiskleidė kuriant korpusinių baldų seriją „Close Parity“, kurios grubiose archainėse formose, kad ir norėdami, nerasime nė vieno stataus kampo. „Tai buvo paprasčiausi vaikiški piešiniai, kuriuos aš tiesiog išdidinau“, – kukliai aiškino autorius.
Naujausia Marteno „vaikiškumo“ apraiška galima laikyti dalyvavimą šou „Monstrų kabaretas“, kurį čekų stiklo firma „Lasvit“ surengė Milano Gerolamo lėlių teatre šių metų Dizaino savaitės metu. Kas gi iš mūsų vaikystėje nebijojo tamsiose namų pakampėse tūnančių siaubūnų? Būtent vaikystės baimės įkvėpė „Lasvit“ vadovą Leoną Jakimičių sutelkti 16 garsių dizainerių, kad šie surengtų įspūdingą blogiukų ir monstrų šou. Šiam paradui pagal M. Baaso eskizus Bohemijos stiklo liejimo meistrai pagamino spalvingų figūrėlių seriją. „Nepamenu, kad vaikystėje būčiau bijojęs kokių monstrų, tačiau neatsisakiau vaikiško paprastumo ir pradėjau nuo naivių paišaliojimų“, – atskleidė dizaineris viename interviu. Maarteno figūrėlių pagrindu buvo sukurtos kaukės teatre vykusiam burleskiniam vaidinimui. Nors visas stiklo figūrų gamybos ciklas užtruko kone dvejus metus, rezultatas pranoko lūkesčius: „Monstrų kabaretas“ pelnė prestižinį apdovanojimą „Milano Design Award 2018“.
Kairėje: pianinas iš kolekcijos „Smoke“, 2005 m. Dešinėje: instaliacija „Secondhand Bookshelfs“ iš serijos „Hey, Chair, be a Bookshelf“, 2006 m.
Vienas iš labiausiai neįprastų Marteno projektų, parodančių jo sugebėjimą jungti ne tik skirtingų stilių formas, bet ir įvairius kūrybos žanrus, – instaliacijų ciklas Real Time, į bendrą veiksmą sujungiantis meną, teatrą, kiną ir dizainą. Jis pradėtas kurti 2009 m. Milane. Instaliacijos Sweeper’s clock dalyviai – du kombinezonus vilkintys darbininkai – per 12 valandų trukusį filmavimą be perstojo stumdė rodykles primenančias šiukšlių krūvas po apvalios formos aikštę. Instaliacijoje Analog Digital Clock, taip pat trukusioje pusę paros, darbininkas kas minutę uždažydavo arba nuvalydavo po keletą skaitmeninį laikrodį imituojančio ekrano segmentų.
Naujausioje instaliacijoje, 2016 m. įgyvendintoje Amsterdamo Schipholo oro uoste, analoginio laikrodžio viduje tariamai esantis darbininkas kas minutę perpiešia rodyklių kryptis. Laikrodis, esantis išvykimo salėje, sumontuotas taip, kad keleiviams nekiltų jokių abejonių, jog korpuso viduje iš tiesų pluša gyvas žmogus, tuo tarpu tai yra didžiuliame apvaliame ekrane non-stop rodomas filmas. Telieka pridurti, kad tariamojo darbininko aprangos spalvos – mėlynas kombinezonas, geltonas šalmas ir raudonas kibirėlis – tai užuomina į garsiojo XX a. olandų tapytojo Pieto Mondriano kūrybą.
Dizaineris dažnai sau leidžia atsipalaiduoti ir grįžti prie jau minėtų „vaikiškų paišaliojimų“. Antai šiemet „Moooi“ užsakymu Maartenas sukūrė automobilio formos medinį šoninį stalelį „Turbo Table High“, atkartojantį netaisyklingus vaikiškų piešinių bruožus: mažus ratukus, išdidintus langus ir t. t. Milano dizaino savaitės proga buvo pagamintas ir natūralaus automobilio dydžio maketas, bet, deja, miesto savivaldybė neleido jo eksponuoti važiuojamojoje Via Savona gatvės dalyje prie „Moooi“ ekspozicijų salės, o pastatyti jį ant šaligatvio, kur nuolat būriavosi minia žmonių, nebuvo jokios galimybės.
Kairėje: kėdė iš kolekcijos „Standart Unique“, 2009 m. Dešinėje: sulankstomasis šezlongas-lagaminas, gam. „Louise Voutton“, 2015 m.
Nors dizaineris kaip klasikas dar yra palyginti jaunas, didžiulė jo darbų apimtis jau leido surengti kilnojamąją retrospektyvinę parodą. Ji pirmąkart buvo atidaryta pernai Groningerio muziejuje (Olandija), o šį rudenį pasiekė garsųjį Dizaino muziejų Holono mieste (Izraelis), kurį 2010 m. įkūrė pats Ronas Aradas. Ekspozicija, pavadinta „Hide and Seek“, padalyta į dvi dalis: viena, ekspresyvioji, parodo spalvingus ir ekstravertiškus dizainerio darbus, kaip antai „Clay“ ir instaliacija „Baas is in Town“. Kitoje eksponuojami santūresni darbai, tokie kaip serijos „Smoke“ baldai ir „Real Time“ instaliacijos. Nejučia kyla mintis, kad ši paroda visai neblogai įsipaišytų, pvz., į mūsų naujojo MO muziejaus sales. Ar tai pavyks įgyvendinti – parodys laikas.
