Foto: © „Vilniaus galerija“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Trys raiteliai“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×54)
„Trys raiteliai“pradeda pasakojimą apšviesti raudonos šviesos – gal buvusių ar būsimų žygių pašvaisčių, gal kraujo, aušros ar saulėlydžio. Gal tai Dainavos šalies karžygiai ar tiesiog trys broliai iš pasakų – du protingi, o vienas kvailas išjoja į platų pasaulį laimės ieškoti?
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Vandenio žvaigždynas“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×55,5)
Tai lyg neapibrėžtos, atsitiktinai užklydusios mintys apie amžinąjį ir žemiškąjį laiką – praeinantį, subyrantį, sudegantį… Kažkur visatos platybėse pasimetęs vyksta ir mūsų žemiškas gyvenimas. Iš tokių aukštumų nelabai matomas, bet jeigu prapjovę erdvių sluoksnį pažiūrėsime pro plyšelį, tai pamatysime ir Žemę, ir namą, ir bobutę su seneliu. Piešiniuose ne kartą piešėme erdvės atvėrimus, parodydami už jų glūdinčią kitą erdvę… Piešėme ir keletą kartų pasikartojantį tilto įvaizdį, įvedantį į erdves, į neapibrėžtas horizonto tolumas. Galime pažaisti minties erdvėse. Tilto įvaizdis kaip pažinimo kelias, nutiestas į nežinią. Tiltas kaip žmogaus noras įžengti į paslaptingas erdves. O gal tiltas, ateinantis iš horizonto tolių, iš amžinojo laiko paslapties, iš nebeatmenamų tolių? Bet galime ir pajuokauti, kaip berniukas su katinu malūnsparniu keliauja po erdves. Tiltas – tai mūsų ilgesys…
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Jaunystės šventė“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×53)
Trys romantiški jaunuoliai groja gitaromis. Jų jausmai tarsi lava – raudonomis atšvaistėmis išsiveržia melsvoje erdvėje, tarsi potvynis užlieja dangų mėlynomis bangomis. O gal tai muzika skamba? Susipina, atsiveria gelmėmis… Ar tai tik apsiaustai plazda vėjyje – praėjusių laikų romantika?.. Ilgaplaukiai jaunuoliai – ar tai ne klajojantys gatvės muzikantai, skurdūs svajotojai? Ar tai ne įsimylėjėliai tirpstančiomis širdimis, dainuojantys serenadas savo mylimosioms? Ar tai ne mūsų dienų vaikai su gitaromis miestų aikštėse? Danguje šviečia žvaigždynas ir byra rožės (kaip scenoje) ir švyti dalis šuoliuojančio žirgo, kaip ženklas jaunystės, aistrų, polėkių, svajonių… Ir jeigu kartais mums pasirodytų, kad iš jaunos krūtinės, tarsi iš pačios širdies, išauga gėlė, arba išskrenda paukštis lyg nerimstanti siela, nesistebėkime. Nes visa tai gali atsitikti šitoje iliuzinėje piešimo realybėje, mūsų jausmų ir minčių žemėje.
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Vasara“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×53)
Pro atsivėrusias duris mes matome sodą ar žydinčią pievą, pilną ulbančių paukščių. Jos centre lyg gėlės žiedas skleidžiasi ir dega ugnies laužas. Tai ne pikta, ne naikinanti, pagaliau ir ne tikroviška ugnis. Iš amžių glūdumos ateina žmogaus pagarba ugniai. Pagoniškosios Lietuvos šventuose ąžuolynuose, vaidilučių kurstoma, degdavo amžinoji ugnis. Gera, šaukiama malonybiniu vardu, sušildanti, apšviečianti, suteikianti jėgų…Ir šiuo atveju – ugnis nenaikina gėlių, nedegina paukščių. Ji lyg gyvybė tarp gyvybių, o gal ir dar daugiau – pats gyvybės simbolis. Juk gyvenimas – tai degimas, o užgesimas – tai mirtis… Danguje, virš žemės, tartum virš pačios žydinčios vasaros, skrenda plaštakė – mergina. Gal tai, mėgaudamasi vasaros glamonėmis, gyvybės šiluma ir meilės ilgesiu, skrenda pati jaunystė? Plaštakė, liepsna ir vasara. Ar tai nesukelia mumyse savotiškai graudaus nujautimo, kad viskas praeina? Sutrupa lyg plaštakės sparnai ir tik vėjas nešioja prisiminimų dulkes… Žydėjimo džiaugsmas – tai tik plaštakės sparnų blykstelėjimas ugnies liepsnoje. Jaunystės šventė – tai tik kerintis vasaros sapnas… Prieštaraujančių jausmų – gyvenimo džiaugsmo ir gyvenimo praeinamumo – sugretinimas turbūt ir sudaro pagrindinę šio paveikslo temą. Bet mums nereikėtų graudintis. Užtenka prisiminti, kad piešinys – tai užburta karalystė, kur viskas, kas gyva ir kas juda, tarsi sustingsta savo vyksme, paklusdami amžinai statikai. Bet tai nėra nei letarginis miegas, nei mirtis. Priešingai – tai savotiška piešinio ypatybė gyventi nesikeičiant, amžinoje savo vaizdinių tapatybėje. Čia, piešinyje, niekada nesibaigs vasara, nenustos žydėti gėlės, neužges gyvybės ugnis. O danguje, kupina neišsenkančio meilės ilgesio, vis skris ir skris plaštakė – mergina.
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Eglė žalčių karalienė“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×55)
Tai pati gražiausia stebuklinė lietuvių liaudies pasaka. Ji labai sena ir susisiekia su archainėmis sakmėmis ar mitais. Pasakoje susitinka, susipina ir tragiškame konflikte kertasi įvairialypiai jausmai ir žmogiškojo gyvenimo momentai: ilgesys, žiaurumas, išdavystė, ištikimybė, meilė, mirtis… Pasakojimas čia įgauna daugiareikšmiškumo, vaizdiniai peržengia paprastos buities ribas, virsdami simboliais: žaltys, įsirangęs į merginos marškinius, jūra, į kurią jaunikis veda gyventi jaunąją, dalgiai, kuriais broliai užkapoja žaltį, medžiai, kuriais Eglė paverčia vaikus… Sienos piešinyje prieš mus stovi Eglė ir keturi jos vaikai: Ąžuolas, Uosis, Beržas ir mažoji Drebulė. Galbūt čia pavaizdavome tą pasakos momentą, kada jie, grįždami namo, tuščioje pakrantėje šaukia žaltį vardu: „Žilvine, Žilvinėli, Jei tu gyvas – pieno puta, Jei negyvas – kraujo puta.“ Jie dar nežino, ką atsakys Žilvinas. Prieš juos tik rūsti, nebyli erdvė, tik vėjas draiko drabužius ir plaukus, tik raudonoje spalvoje kaip prisiminimas, kaip regėjimas ar nuojauta iškyla žalčio atvaizdas. Raudona spalva asocijuojasi su kraujo puta, bet kartu ji iškilminga karalių bei vyriškumo spalva. Nežinantieji pasakos regi tiesiog stovinčią motiną su vaikais. Jos figūra pastatyta visiškai priekiu prieš mus, prieš pasaulį, prieš begalines visatos erdves… Šiame žmogaus stovėjimu veidu prieš nežinią, prieš ateitį, prieš lemtą kiekvienam iš mūsų likimą visuomet yra truputis nerimo…
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Gyvenimo kelias“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×53)
„Iš tolumų į mus ateina tiltas. Šį kartą jis per jūrą veda mergelę. Dvi galvos – gaidžio ir kiaulės – užstoja jai kelią. Tai – ne paprastos galvos, o stebuklinės, ir, tikriausiai, kaip ir pasakoje, jos kalbėsis su mergele, prisimins jos gerą širdį ir leis sveikai praeiti. Lietuviškose pasakose dažnai sutinkamas liepto ar tilto įvaizdis. Kartais tiltas atsiranda iš magiško daikto ar žodžio kaip savotiška antgamtinių jėgų – likimo – malonė (senelio ar senos moters, burtininkės dovana) ir būna kaip vienintelė galimybė žmogui išsigelbėti iš pražūties. Tiltą galima suprasti ir kaip žmogaus gyvenimo kelio simbolį, kuriuo jis eina tarp įvairiausių pavojų, bedugnių ir nutikimų… Danguje matome Dvynių žvaigždyną, planetas. Jos atsiranda tarsi iš seno mokslinio traktato apie dangaus kūnus, iškyla iš susiraičiusio pergamento. Įgauna apimties formas ir ima judėti savo orbitomis… Tai greičiau ne pačios planetos, tik žmogaus mintys apie planetų judėjimą. Jūroje matome burlaivį ir didžiažuvę, išsižiojusią praryti mažą linksmuolį. Galbūt tai liaudiškos išmonės herojus piemenėlis Paketuris, pasaulio vėtytas ir mėtytas iš visokių pavojų bei nutikimų visados sveikas ir linksmas pargrįžta. Paveikslo apačioje nukritęs neryškus Avino žvaigždynas.“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Saulė“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×53)
„Saulė tai šviesos, gėrio ir gyvybės simbolis. Apačioje, tarsi tai patvirtindami, žaidžia ir mušasi du ugniniai gaidžiai. Gegutė kukuoja likimą…“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Slibinas ir mergelė“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×52)
„Nuo seniausių laikų, pasklidę po visą pasaulį, mitologinėje žmonių sąmonėje gyvena slibinai. Vienur jie panašūs į elnius, arklius, avinus, kitur – į erelius, žuvis, gyvates, driežus. Gilioje senovėje slibinas nebuvo žmogui priešiškas. Jis sugebėdavo mylėti, o kartais ir mergelės jį pamildavo. Bet šiandien mes slibiną vaizduojamės kaip pabaisą, kaip patį blogio įsikūnijimą. Slibinas grobuonis ne kartą žmones apiplėšdavo, atimdavo iš jų vandenį, avis, kiaules, bet garsėjo jis ir kaip žmonių rijikas. Dažnai jis reikalaudavo paties brangiausio – gražiausių mergelių ar net karaliaus dukters. Piešinyje lyg keistas augalas, lyg blogio medis išauga ir išsišakoja devyngalvis slibinas, išraižytas magiškais ženklais. Prieš jį ant baltos drobulės stovi mergelė, lyg pati žmogaus siela, pastatyta prieš pasaulio blogį. Toks didelis, išsikerojęs ugnimi spjaudantis devyniagalvis pasaulio blogis ir tokia trapi, bejėgė prieš jį mergelė. Piešinyje nepavaizduoti drąsūs, didžios dvasios riteriai, stojantys į nelygią kovą su slibinu – pabaisa. Tik pats slibino piešinys su atskirai nuo kūno esančiomis galvomis leidžia mums prisiminti, kad tos galvos jau ne kartą buvo nukirstos ir kad blogį galima nugalėti. Balta drobulė ir tamsi žemė – tai vėl lyg ir tos pačios temos metaforiškas atkartojimas. Lyg aidas, lyg regėjimas danguje dar kartą iškyla baltos drobulės ir mergelės motyvas. Tik čia jau nebėra žemiškosios įtampos, juoda ir balta kovos. Šviesioje dangaus erdvėje, lyg idealioje svajonių sferoje, mergaitės įvaizdis pavirsta liepsna, lyg pati gyvybė degtų raudonu žiedu baltoje drobulėje, pranašaudama mums savo pergalę.“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Mergelė gulbė“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×53)
„Lietuviškose pasakose dažnai užtinkamas mergelės gulbės motyvas. Atskridusios prie marių maudytis jos atvirsta mergelėmis, palieka krante savo plunksnas, o nusimaudžiusios ir vėl pasiverčia gulbėmis. Kartais pasakojama, kad atsitiktinai užklydęs ar vilko pamokytas bernelis atsigula į gulbės paliktus sparnus ir nebenori mergelei jų grąžinti. Paveiksle mes ir matome jaunikaitį, atsigulusį į gulbės sparnus, ir mergelę, lyg sapną iškylančią virš horizonto. Jos atvertų rankų judesys tarsi kviečia mus į save, tarsi rodo jos pasitikėjimą likimu, pasauliu, meile. Mergelės kairėje atverta erdvė – lyg vartai į užgintą sodą, ir mes regime kažkur, kitoje šalyje, kitoje realybėje augantį, dviejų liūtų saugomą gyvybės medį. Mergelės gulbės, skraidančios dangaus sferoje, įvaizdis gali būti suprantamas kaip jaunystės, nerealių svajonių ir mergautinės laisvės simbolis. O susitikimas su jaunikaičiu, sparnų iš mergelės atėmimas – tai mergiškosios jaunystės pabaigos, vedybų vaizdavimas. Taip čia galima įžiūrėti vyriško ir moteriško pradų susitikimą, bet platesnės prasmės beieškant, galima matyti ir dviejų žmogiškosios prigimties pusių – žemiškosios ir dvasinės – sugretinimą. Ar iš tikrųjų yra taip? Kas žino? Apvirsta smėlio laikrodis ir vėl kitaip jis rodo… Sparnuotas jaunuolis, gulintis tarp akmenų,- juk tai jaunasis Ikaras, sūnus Dedalo, tėvo pavyzdžiu nusilipdęs sparnus ir svajojantis skristi… O mergelė – juk tai tik žvaigždynas vakaro danguje – kerintis, viliojantis, žadantis… Jūs sakote, gulbės? Bet tai tik miražas, tai tik debesys, kylantys už horizonto…“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Kova“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×53,5)
„Mikroskopas leidžia mums išvysti dramatiškas kovas, vykstančias akiai nematomų mažybių pasaulyje. O matomasis pasaulis ar neprimena mums ištisinės kovų arenos? Tos nesuskaičiuojamos begalės kovų, dieną ir naktį vykstančių įvairiose gyvenimo srityse – jėgų, gyvybių, formų konfrontacijoje? O žmogaus sąmonės labirintai su dvasinių jėgų prieštaringu judėjimu – jausmų, minčių, aistrų susidūrimu? Paveiksle kaunasi du riteriai – raudonas ir mėlynas. Jų kūnai padengti šarvais, o rankose kalavijai. Mes, kaip žiūrovai, pavėlavę į vaidinimą, negalime suprasti veiksmo eigos. Ar tai kariai, atklydę čia iš amžių glūdumų, ar aktoriai teatro scenoje? Už ką kovojama – už karalių, tėvynę, laisvę, garbę? Iš keršto ar dėl meilės? Kuris iš jų teisus, kuris geras ir kuris blogas? Piešiniai neatsako į šiuos klausimus. Jie parodo kovą tiesiog kaip dviejų jėgų, dviejų skirtingų spalvų susidūrimą, kaip pasaulio vyksmą ar reiškinį, jo nekomentuodami, lyg žiūrėtume į viską iš paukščio skrydžio aukštumos, kaip tas žmogeliukas, skrendantis ant debesėlio… Danguje dar matome Svarstyklių žvaigždyną. Tai lyg žaidžianti žmogiškųjų laimėjimų ir pralaimėjimų kaita. Praskleistos erdvės regėjime(tarp kovojančių figūrų), kaip kontrastas dinamiškam gyvybės judėjimui, iškyla seniai užgesusių aistrų kovų žemė, tarsi amžinosios ramybės šalies vizija…“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Ikaras“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×54)
„Jau gilioje praeityje žmogus su smalsumu ir pavydu žiūrėjo į skrendantį paukštį. Graikų mitologijoje randame pasakojimą apie jaunuolį vardu Ikaras, kuris kartu su tėvu pasidaręs sparnus skrido per jūrą. Skridimo džiaugsmas buvęs toks didelis, kad jis, užmiršęs tėvo pamokymus ir apimtas svaiginančio polėkio, ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn, kol priartėjo prie saulės. Tada tik pajuto, kaip tirpsta ir byra vašku sulipdyti sparnai, bet buvo jau vėlu. Taip Ikaras nukrito žemyn į jūrą ir žuvo. Kas suskaičiuos, kiek kartų amžių tėkmėje žmogus gamino sau sparnus, kiek kartų bandė pakilti nuo žemės, nuo uolų, nuo bokštų… Skrendančio žmogaus simbolis neužsisklendžia vien fizinėje skridimo sampratoje. Jo branduolį iš tikrųjų sudaro dvasinis žmogaus alkis ir ilgesys. Čia pasireiškia galingas laisvės pojūtis, derinamas su bekraštės, nevaržomos paslaptimi masinančios erdvės vaizdu ir noras išsiveržti, pakilti iš sielą alinančio buities konkretumo į aukštesnes – mąstymo, svajonių, dvasinės veiklos – sritis. Ilgesio ir erdvių temą savotiškai papildo jau mums pažįstamas tilto įvaizdis. Ant tilto nusileidęs skorpiono žvaigždynas – keistas draugas kažkieno paliktai degančiai žibalinei lempai…Ar uždegė ją žmogus, kad pasišviestų sau kelią? Ar tai sutartas ženklas kažkam? Lyg gyva būtybė spingsi ji šiose erdvių platybėse, vieniša ir graudžiai graži savo tikėjimu širdies šiluma apšviesti tolius…“
B. Žilytė, A. Steponavičius, „Knygos“ (1969-1972 | pasirašytas sk. atspaudas, 60×54)
„Žmogus ir knyga – vaizduotės plotmėje šios sąvokos tarsi gyvos ląstelės ima augti, plėtotis, daugintis ir iš jų susikuria visas pasaulis, savotiška pasaka – užburtų knygų karalystė. O kad knygos kupinos burtų – ne paslaptis. Užtenka tik pažvelgti į knygų gelmę ir joje lyg stebuklingame šaltinyje pamatysime atspindint visą žmogaus gyvenimą su jo kančiomis, džiaugsmais, mirtimi ir meile, visą žmogaus sielą su jos tamsiomis bedugnėmis, žvaigždėtu dangumi, ilgesingomis lygumomis ir aukštais kalnais… Kartais pats pasaulis lyginamas su didele knyga, į kurią galima įeiti, kurią galima skaityti, į kurią kiekvienas rašome savo gyvenimą… Paveiksle nepavaizduotos knygų gelmės. Tai tiesiog knygos, išaugančios iš žemės kaip akmenys, kaip amžių klodai ar kaip įkaitę metalo luitai – žmogiškosios minties lydiniai. Jų lapus draiko vėjas ir sklaido jauni žmonės, ieškodami pažinimo tiesos. Danguje dar matome Šaulio žvaigždyną. Šiuo atveju tai keistas sutvėrimas – Kentauras – arklio ir žmogaus junginys, primenantis žmogiškosios prigimties dvilypumą.“
Originalus sienų tapybos kūrinys iš Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu 2015 metais buvo paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, o 2016 metais „Vilniaus galerijai“ kilo mintis freską prikelti skaitmeniniu pavidalu. Pagal sumanymą buvo siekiama išgauti tokią skaitmeninio spaudo kokybę, kad ji būtų kuo panašesnė į originalą, net ir žiūrint iš visai arti, tačiau tai padaryti nebuvo lengva. Sienų tapybos atkūrimo proceso metu atlikti darbai, jų progresas ne kartą pristatyti tiek meno bei kultūros autoritetams, tiek ir plačiajai visuomenei. Tikisi, kad ateityje atsiras ir toks interjeras, kurio nedaloma dalimi taps visas atkurtos B. Žilytės ir A. Steponavičiaus sienų tapybos skaitmeninis atspaudas.
Valkininkų sienos dalys PO ir PRIEŠ atkūrimo darbus. | Foto: © „Vilniaus galerija“
