Albumas „Rimtautas Vincentas Gibavičius“

Vos paėmęs į rankas albumą „Rimtautas Vincentas Gibavičius“, pirmiausia pajunti jo dydį: 270 x 310 mm, 168 psl. Ne dažnas formatas lietuvių dailės albumų leidyboje, ne bet kuri knygų lentyna bus tinkama jam patalpinti. Geriausiai tiktų horizontali padėtis, ant stalo, tarsi siūlant kasdien atsiversti šį Raimundo Paknio leidyklos kolektyvo solidžiai parengtą meno leidinį (sudarytoja – Ieva Pleikienė, katalogo sudarytoja – Viktorija Achramenkaitė,  fotografai – Arūnas Baltėnas, Kęstutis Stoškus, Gediminas Trečiokas, redaktorė – Audra Kairienė, dailininkas – Izaokas Zibucas). Manau, daug kas yra patyręs, kad šios leidyklos visuomenei pateikiamos meno knygos pasižymi gera poligrafine kokybe, tekstų profesionalumu ir atida kiekvienai knygos dizaino detalei.

Eikime prie reikalo. Taigi, mano rankose – albumas apie žymų dailininką (gyveno 1935-1993), neeilinę Lietuvos grafikos, sgrafito, scenografijos, knygų meno, plačiau imant – ir kultūros asmenybę, turėjusią itin išpuoselėtą meninės raiškos jauseną, taiklių pedagoginių ir meninių vertinimų dovaną, diplomatinių gebėjimų suktis įvairiose sovietinėse meno komisijose patirtį. R. Gibavičius buvo ilgametis (1962-1993) Vilniaus dailės instituto (dabar – Akademija) dėstytojas, daug jo auklėtinių tapo žymiais Lietuvos meno lauko dalyviais (knygos dailininkas – taip pat Gibavičiaus mokinys). Albumo skaitytojas dailininko meninės ir pedagoginės veiklos faktus nesunkiai susiras leidinio prieduose.

Priminsiu, kad šis dailininkui Gibavičiui skirtas albumas yra ne pirmas anksti suspindusios Lietuvos grafikos žvaigždės leidybinis pristatymas: 1978 metais pasirodė „Šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ serijoje išleista knygutė (leidykla „Vaga“), o 1995 metais Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido gerokai platesnę dailininko kūrybai skirtą knygą (abiejų įvadinių tekstų autorė – Ingrida Korsakaitė). Tai greičiau buvo savalaikio dailininko kūrybos pripažinimo, pagarbos jo pedagogikai ženklai. Daugiau nei dvidešimtmetį, jau dailininkui mirus, jo kūriniai laukė naujos leidėjų iniciatyvos. Meno visuomenei taip pat rūpėjo aktualizuoti grafiko palikimą, tarp aptariamos knygos leidybos rėmėjų randame kolekcionieriaus Romano Raulynaičio pavardę bei „Vilniaus galeriją“.

Kuo išsiskiria naujasis albumas, kokia patirtis laukia skaitytojų?

Nežinau, kokias knygos dizaino užmačias turėjo jos dailininkas ar sudarytoja, tačiau tai, kad albumo atvertimai prasideda medžio raižinių „Vilniaus ciklu“ (1964-1988) buvo tikslus,  logiškas ir pamatuotas sprendimas. Šio ciklo kūriniai yra tarsi kūrybos motto, vaizdinis kodas ar muzikinis „rondo“: ciklo vaizdų struktūroje nuolat sukasi švytinti Vilniaus architektūra ir virš jos suplaukę „kupoliniai“ debesys. Sidabrinis šio ciklo darbų švytėjimas yra elegantiškas ir grakštus, rodantis Vilnių esant pasakišku miestu, kuriančiu stebuklingus atspindžių efektus (debesų „kupolai“ iškyla ir iš Vilniaus universiteto P. Skargos kiemo grindinio!), sukeliančiu vibruojančių architektūros linijų poeziją. Spėju: gal „Vilniaus ciklo“ grafinių lakštų kvadratinis formatas padiktavo ir išdidintą viso leidinio formatą? Kad reprodukcijos nesumažėtų iki delno dydžio, kad geriau atsivertų Vilniaus panoraminės grožybės?

Bet verčiame lapus toliau ir albume atsiranda dar viena sidabro šviesos sala, lino raižinių ciklas „Vandenų gyventojai“ (1964). Ak, kokia tiksli autoriaus rankos brūkšniavimo precizija, kokia  ritmo subtilybė! Optinis akių dirgesys, kurio ištakos – paties dailininko patirtis: „Plaukiojimo Ramiajame vandenyne metu mano kajutėje kabėjo išdžiovinta žuvelė, ją tuomet nusipiešiau. Vėliau, žiūrėdamas kelionės eskizus, atkreipiau dėmesį į tą piešinį. Žuvies žvynelių raštas sukėlė man didelį norą paprasčiausiomis priemonėmis sukurti išraiškingą ir stilingą visumą“ (p. 32). Taip albume pamatome dailininką, supratusį optines „paprastos“ zigzaginės linijos ir natūros ženklo vaizdines galias.

Dar po kiek laiko atsirado motyvo pasikartojimai, vaizdo tankis su tuo pačiu motyvo segmentu, belaikė erdvė. Tai ciklas „Vaikystės prisiminimai“ (1977; 1980), kuris turbūt yra pirmasis popartiškas (kartotės požiūriu) moderniosios lietuvių grafikos kūrinys. Bet pasikartojantis praverto lango vaizdinis segmentas anaiptol ne popartinė materijos replika, tai metafora virtęs, įvietintas autoriaus žvilgsnis į pasaulį pro nutolusios vaikystės langą. Paprastas, išmintingas ir gailus žvilgsnis, kaimo ilgesys, atėjęs iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Pasiilgau arklio“…  Man šio ciklo Gibavičiaus darbai, kaip ir iliustracijos Jurgio Baltrušaičio „Poezijai“ (1967), labiausiai limpa prie dūšios: minties ir jausmo grožis slypi paprastume.

O toliau atvertimuose – plačios kūrybinės veiklos rezultatai: knygų iliustracijos ir apipavidalinti leidiniai, įspūdinga sienų tapyba (kiek šimtų studentų filolog(i)ų jau praėjo pro 1969 metais sukurtą garsųjį sgrafitą „Devynios mūzos“ Vilniaus universiteto filologijos fakultete!), ekslibrisai, scenografija (dailininkas prisidėjo, kuriant 20 spektaklių), plakatai, sveikinimai, dokumentinės nuotraukos. Tikras vaizdų muziejus.

Taigi, albumas – gražiai išleista, šviečianti dailininko kūrybos apžvalga. Visgi kai ko joje pasigedau.

Visų pirma – gero, brandaus kūrybos palikimo menotyrinio įvertinimo. Kad ir kokie įžvalgūs, taiklūs yra knygoje šalia kūrinių įdėti kolegų dailininkų, menotyrininkų,  fotomenininkų, rašytojų, paties dailininko, net bažnyčios atstovų pasisakymai ar komentarai, jie nepakeis visuminio žvilgsnio į Gibavičiaus kūrybos fenomeną Lietuvos dailėje, pedagogikoje, kultūroje. Tarsi ir apčiuopiame, jaučiame šio menininko buvimo savo laike ir erdvėje parametrus, bet menotyrinės ir teorinės jo kūrybos įžvalgos, manau, nuvestų giliau, suformuotų autoriaus tapatumo ir išskirtinumo kultūroje įvaizdį, įvardintų (taip pat nujaučiamą) jo unikalumo laipsnį. Ir ne tik menotyra apie Gibavičiaus kūrybą galėtų ištarti svarų žodį, bet ir filosofai, etnologai, kultūrologai, semiotikai, gal net budistai. Bet tikėkime knygos sudarytojos nugarinėje albumo pusėje įrašytais žodžiais: „Tai pirmasis žingsnis link išsamių Gibavičiaus kūrybinio palikimo, pedagoginės veiklos, asmenybės tyrimų“.

Antras albumo riktas labiau techninis. Nemanau, kad tinkamas sprendimas buvo nedėti po leidinio iliustracijomis kūrinių technikos bei matmenų duomenų. Nenurodyti jie ir iliustracijų sąraše (p. 154-155; kam tada jame dubliuoti kūrinių pavadinimus be duomenų?). Taip, visus kūrinių duomenis galima surasti knygos gale, kūrinių kataloge (p. 158-167). Jei tik turėsi kantrybės vėl ir vėl versti albumo lapus ir ieškoti kataloge darbų pavadinimų. Priminčiau: meno albumai vartomi ne tik norint gėrėtis iliustracijomis ar dailiu knygos dizainu, bet jie pasitarnauja ir kaip parankinė mokslinė, ikonografinė, inventorinė nuorodų bazė.

Ateityje albumo leidybos kolektyvui liko pabaigti dar vieną svarbų darbą: sudaryti sidabro šviesos kūrinių autoriaus R. Gibavičiaus bibliografiją. Pradžia tam jau duota citatų autorių ir šaltinių nuorodose. Todėl pritarkime paties dailininko atvaizdu ir parašu (1990) palydėtam lotyniškam posakiui Vilniaus universiteto sgrafito sienoje: ex nihilo nihil fit (iš nieko niekas neatsiranda).

Įsigyti albumą „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ (daugiau informacijos apie knygą) galima „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose ar internetinėje parduotuvėje www.2di.lt