Tomo Venclovos „Lietuvos istorija visiems“ II tomas
Ištrauka iš antrojo tomo (knygą išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla).
Каzokų pulko vadas su sargybiniais | Dail. L. Valė, 1893 m.
Katalikai, o jie sudarė didžiąją lietuvių tautos daugumą, nepasidavė stačiatikinimui, bet jų hierarchija, laikydamasi bažnytinės doktrinos, viešai nesipriešino caro valdžiai. Popiežius Leonas XIII, atėjęs į Vatikano sostą po Pijaus IX, siekė suartėjimo su Rusija, tikėdamasis sušvelninti ar net įveikti ilgaamžį Bažnyčios skilimą. 1883 m. Aleksandras III nusiuntė į Romą savo atstovą ir netrukus įsteigė prie Vatikano diplomatinę atstovybę. Petrapilyje taip pat buvo rengiamasi atidaryti nunciatūrą. Po Leono XIII mirties santykiai vėl pablogėjo, bet tai įvyko jau XX a. pradžioje. Todėl katalikiška Lietuvos spauda, pirmiausia Tėvynės sargas, laikėsi atsargesnės politikos valdžios atžvilgiu negu Varpas ir netgi smerkdavo varpininkus už jų griežtą anticarinę poziciją.
Atkaklus katalikų hierarchijos „organiškas darbas“, prasidėjęs dar Valančiaus laikais, turėjo pasekmių: valdžia nustojo kovoti su katalikiškais kryžiais, panaikino draudimą statyti bažnyčias, ilgainiui liovėsi variusi mokinius į cerkves. Tačiau Aleksandro III laikais prieš katalikus, ypač provincijoje, nestigo smurto veiksmų ir tikintieji į juos griežtai reaguodavo. Taip atsitiko Kęstaičiuose. Kiek vėliau Europoje išgarsėjo Kražių įvykiai, pavadinti Kražių skerdynėmis.
Mažame Kęstaičių kaime netoli Telšių buvo katalikų bažnyčia ir kunigų invalidų globos namai. 1886 m. rusų pareigūnai nusprendė bažnyčią uždaryti, globos namus panaikinti ir jų turtą perduoti Skuode steigiamai stačiatikių parapijai. Liepos mėnesį generalgubernatorius Ivanas Kachanovas gavo tuo reikalu paties caro įsakymą. Pasklidus žiniai apie uždarymą, vietos žmonės ėmė pasikeisdami bažnyčioje budėti, giedoti ir melstis. Moterys nukėlė ir paslėpė bažnyčios duris. Numatytu metu — rugsėjo 24 d. — įsakymo įvykdyti nepasisekė. Gynėjai nebesutilpo ne tik pastate, bet ir šventoriuje, pasipriešino kunigams, norintiems išnešti bažnyčios šventenybes — surentė viduje barikadas, o zakristiją užvertė akmenimis. Vienuolyno virtuvėje ir pamiškėse budintiesiems buvo gaminamas maistas — tam iš visos apylinkės privaryta avinų; jei policininkai bandydavo gesinti laužus, moterys juos apmėtydavo liepsnojančiais nuodėguliais.
Kražių skerdynės („Pjovynė Kražiuose“) | Dail. Z. Jakubovskis, 1894 m.
Tokia pusiau streiko, pusiau sukilimo būsena truko beveik du mėnesius, ligi lapkričio 19-osios. Tada į Kęstaičius atvyko gubernatorius su kazokais. Įvyko susidūrimas, buvo sužeistų ir suimtų; žmones išvaikius, altoriai ir kryžiai kirviais sukapoti, visa bažnyčia apgriauta. Ji galutinai sunaikinta 1890 metais. Šiandien toje vietoje stovi atminimo paminklas bei grupė kryžių.
Kur kas didesnio masto konfrontacija po poros metų įvyko Kražiuose. Tai jau nebe kaimas, o nemenkas miestelis, varžęsis su Telšiais dėl žemaičių sostinės vardo. Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia rezidavo Žemaitijos seniūnas, buvo Jono Karolio Chodkevičiaus įsteigta jėzuitų kolegija, joje dėstė pasaulinį garsą pelnęs baroko poetas Sarbievijus. Kražių tradiciją paženklino ir Juodųjų brolių byla — apie ją kalbėjome aptardami filomatų ir Adomo Mickevičiaus epizodą. Miestelyje buvo keturi vienuolynai. XIX a. pabaigoje Kražių šlovė jau buvo praeityje — kolegija (gimnazija) perkelta į Kauną, iš keturių vienuolynų likęs tik vienas, benediktinių. Valdžia pasišovė uždaryti ir jį, o drauge panaikinti ir nugriauti šalia buvusią didelę barokinę bažnyčią. Tikintieji prašė ją paversti parapijos bažnyčia (vietoje esančios medinės), bet nei klebonas, nei Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis jų nepalaikė.
Kazokų sargybinis | Dail. L. Valė, 1893 m.
Atsimindami Kęstaičių istoriją, žmonės stojo saugoti vienuolyno bažnyčios. 1893 m. lapkričio 21 d. į Kražius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas su septyniomis dešimtimis policininkų bei valdininkų. Jis pasirodė prie bažnyčios vartų apie antrą nakties. Į Kražius jau buvo suplūdę daugybė apylinkės tikinčiųjų, šventoriuje budėjo apie 400. Jie pasitiko gubernatorių su duona ir druska, iškėlę kryžių ir caro bei carienės portretus. Klingenbergui atsisakius pasirašyti raštą, kad bažnyčia nebus uždaryta, prasidėjo sumaištis. Pasi girdo šūvis, paskui varpų skambesys, subėgo dar žymiai didesnė minia. Gubernatoriaus svita buvo išvaikyta, jam pačiam teko pasislėpti chorvietėje, žmonės grasino jį išmesti pro bažnyčios langą. Apie šeštą ryto iš Varnių valdžios žmonėms į pagalbą atjojo 300 kazokų pulkas. Jis puolė gyventojus — daugiausia nebejaunus vyrus ir moteris — odiniais rimbais: kazokai taikė į galvas, kad žaizdos būtų geriau matomos ir maištininkus vėliau būtų lengva atsekti.
Beveik po 50 metų, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, buvo užrašyti nebegausių to įvykio liudininkų prisiminimai. Štai ką pasakojo, pavyzdžiui, aštuoniasdešimtmetė Ona Dobravolskienė:
Atvežė ant šlajukų (rogių) sušalusį žmogų. Tos mūsų medinės bažnyčios zokrastijonkos klausiu: „Kas čia, dėl meilės Pondievo?” „Kas ten — gi sušalęs žmogus”, — pašnibždėjo Pocienė. Įsitikrinimui pakėliau apsiaustą, apčiupinėj — šaltas, negyvas žmogus, ir pabėgau išsigandusi šalin. Kiek man teko pamatyti, tokius sušalusius, primuštus žmones gal atvežė kokius tris ar keturis kartus. Nuo Linkaučių iš turpynės (durpynės) atvežė negyvą žmogų. Iš Kražantės atvežė išgriebę nuskendusį žmogų. […] Aš mačiau, galiu paliudyti, kad du vyrai su batais ir burnosais buvo suginti į Kražantę, ir jiems tol kirto per galvas, kol tik jie nugrimzdo, kol bizūnai ėmė taškyti vandenį. Ar jie begalėjo išlipti? Jų ten kauleliai tikrai pūva. Aš pati su baime dar ilgai žiūrėjau, bet nebeišlindo.
Pagal oficialią statistiką, žuvo ir nuo žaizdų mirė 9 žmonės, 54 buvo sužeisti, 71 suimtas (iš jų 34 valstiečiai, 27 bajorai, 10 miestelėnų), 16 nuplakti. Viena moteris krito tiesiog prie altoriaus, pati bažnyčia buvo nuniokota. Kazokai dvi savaites plėšė Kražius, prievartavo merginas. Apie jų piktadarybes išgirdo Vatikanas, Prancūzija, Vokietija, taip pat Amerika — skerdynes aprašė tiek lietuviška nelegalioji, tiek rusų liberalioji spauda. Beje, dėl Leono XIII pozicijos Kražių klausimu kilo polemika: Vincas Kudirka pasmerkė jo raginimą būti lojaliems Rusijos valdžiai.
Puslapis iš knygos „Keletas raštų apie Kražių atsitikimą“, Tilžė, 1895 m.
Juzefas Pilsudskis, grįžęs iš Sibiro tremties, 1893 m. gruodžio mėnesį išspausdino Londone leistame lenkų socialistiniame leidinyje Przedświt (Priešaušris) platoką straipsnį apie Kražių įvykius. Vėliau įkalbinėjo lietuvius, kad šie išleistų apie tai brošiūrą, kokią leidžią lenkai. Manoma, tokią brošiūrą-proklamaciją Krokuvoje paskelbė ir baltarusių veikėjas Francišakas Bahuševičius. Įdomu, kad Kražių skerdynės padarė didžiulį įspūdį šešiolikmečiui Feliksui Dzeržinskiui ir, sako, net pastūmėjo jį į revoliucinę veiklą (žiaurumais jis smarkiai pranoko caro žandarus bei kazokus).
Po metų Vilniuje buvo surengtas kražiškių teismas. Jų ginti stojo penki žymūs Rusijos advokatai, išgarsėję po 1864 m. teismų reformos, — Aleksandras Urusovas ir kiti. Jie neginčijamai įrodė, kad valdžios veiksmai buvo neteisėti ir nusikalstami. Vis dėlto 35 „kurstytojai“ buvo nuteisti, iš jų keturi gavo po dešimt metų katorgos darbų. Tačiau netrukus mirus Aleksandrui III jo įpėdinis Nikolajus II bausmes žymiai sušvelnino, daugelį iš viso amnestavo. Visa tai turėjo nemažą poveikį lietuvių tapatybės stiprėjimui, taigi ir vėlesnei valstybingumo raidai. Kražių tikintieji iš esmės laimėjo: bažnyčia nebuvo nugriauta, tik uždaryta; vėl atidaryta 1910 m. ir veikia ligi šiol. Ji tapo emblemiška mūsų istorijos vieta.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Lietuvos istorija visiems“, II tomas (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 90-93)
Knygos pirmąjį ir antrajį tomą įsigyti galite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose. arba elektroninėje parduotuvėje www.2di.lt
