Interviu – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
Segės iš serijos „Lėktuvėlis“. Kiaulės pūslė, auksas, sidabras, stručio oda, siūlas, magnetas | Gintauto Beržinsko nuotr.
– Lietuvoje labai sudėtinga situacija su terminais, kuriuos naudojame šiuolaikinei juvelyrikai apibūdinti. Kaip tu pati įvardintum tai, ką darai?
– Aš ilgai apie tai galvojau, skaičiau specialybines knygas, kad susivokčiau, ką darau. Gal galima būtų sakyti, kad tai – juvelyrikos objekto menas? Pavyzdžiui, kad ir mano kuriami kaklo papuošalai iš surūdijusių žiedų – jie nėra funkcionalūs, juos sunku nešioti, jie tam neskirti, jie nepatogūs. Jie daug labiau yra objektai, nei papuošalai. Jie turi funkciją, galima juos užsidėti, bet nėra patogumo, tai jokiu būdu ne juvelyrikos dizainas. Dizaine patogumas nepaprastai svarbus, viskas turi reikšmę – ir daikto svoris, ir funkcionalumas. Neseniai skaičiau Alba‘os Cappelieri knygą „Jewellery from Art Nouveau to 3D Printing“, kurioje kaip tik rašoma, kad juvelyrikos laukas dabar toks platus, kad jame telpa ir menininkai, kurie tą pritaikomumą išlaiko, bet yra ir svarbių autorių, kurie atsisako pritaikomumo ir pereina į juvelyriką kaip objektą. Manau, kad mano darbai kaip tik tokie ir yra.
– Pritaikomumas atsiranda iš kito labai svarbaus komponento, neatsiejamo nuo juvelyrikos, – kūno. Koks tavo darbų santykis su žmogaus kūnu?
– Truputį provokuojantis? Norisi šiek tiek paprovokuoti. Gamtos aspektas mene šiandien yra svarbiausias, tai labai populiari tema, bet man gamta mene aktuali jau kokius septynerius metus. Jį inspiravo vieta, kur aš gyvenau Norvegijoje, – Stavangeris. Tai naftos centras, kur dirbo įvairių tautybių iš viso pasaulio inžinieriai, tarp jų buvo nemaža dalis mano bičiulių, su kuriais buvo įdomu apie tai kalbėti. Tas nenutrūkstamas gamtos išteklių naudojimas iš tiesų mane savotiškai paveikė. Tai buvo visai kitas, man nepažintas pasaulis. Tada ir pradedi galvoti – o tai koks iš tiesų yra tas mūsų santykis su gamta? Taip ir atsirado ta pagrindinė mano kūrybos tema – gamta kaip žaislas. Pradėjau suprasti, kad žmogaus santykis su gamta tam tikra prasme yra kaip juvelyrikos santykis su žmogaus kūnu. Juvelyrika yra labai arti kūno, lygiai kaip ir žmogus yra labai arti gamtos, ir tai man yra labai įdomu. Aišku, kai kurie mano kuriami objektai visai neskirti kūnui. Parodoje „Gamta kaip žaislas“ mano juvelyriniai objektai tapo abstrakcijomis, kurios, mano požiūriu, teatspindi medžiagiškumą ir reflektuoja mūsų vartojimo kultūrą, žmogaus santykį su aplinka. Pavyzdžiui, pasikartojančias pergamento segių variacijas aš eksponavau be pridedamų magnetinių užsegimų, jos tiesiog buvo kaip lakštai ant sienos. Nors man labai svarbi papuošalo ir žmogaus kūno jungtis, vis dėlto eksponuodama kartais pasirenku būdą, kuris akcentuoja ne tik papuošalo esmę, bet ir pačią medžiagos substanciją, taip praplečiant mano pasirinktos medžiagos pasakojimą. Nesusiaurinu juvelyrikos objekto tik iki puošybiškumo, bet per juvelyriką pasakoju savo kaip menininkės nuojautas.
Karina Kazlauskaitė | Klaus Leo Richter nuotr.
– Atrodo, kad pagrindinės tavo darbų savybės yra artėjimas prie konceptualaus objekto ir organinių medžiagų naudojimas kūriniuose?
– Mane visada labai traukė gamtos organinės formos, jų medžiagiškumas. Dar studijų Telšiuose metu supratau, kad klasikinė, tradicinė juvelyrika manęs netenkins ir aš negalėsiu sutilpti jos rėmuose. Studijų metu man teko metus praleisti Brazilijoje, kur pažinau klasikinės juvelyrikos tradicijas, vietinės kilmės brangakmenių įvairovę; atrodo, tik semk, daryk ir mokykis – lankiau inkrustavimo, graviravimo, gemologijos kursus, bet visa tai anaiptol manęs neįtraukė. Tuo metu Telšiuose įgyti juvelyrikos ir kalvystės pagrindai tam tikra prasme man paliko didžiulę, neužpildytą ertmę viduje ir savotišką pasimetimą.
– Po Brazilijos sekė Norvegija, jei neklystu? Ten ir prasidėjo tavo meninė karjera?
– Baigusi studijas, nelabai supratau, ką toliau daryti, kaip save realizuoti. Bandžiau dirbti vestuvinius žiedus gaminančioje kompanijoje, bet pasirodė, kad mano mąstymas labai jau nekomerciškas. Atsitiktinai bičiulė man atsiuntė skelbimą, kuriame buvo kviečiamas pokalbiui juvelyras dėl darbo Norvegijoje. Tai buvo maža, jauki įmonė, kuriai sezoniniams darbams reikėjo žmogaus – taip ir išvažiavau. O 2008-aisiais prasidėjus krizei, Lietuvoje esantys kolegos skundėsi, jog dabar situacija namuose labai sudėtinga… Taip išėjo, kad likau Stavangeryje septyneriems metams. Laikui bėgant atsirado ir studija, įstojau į Norvegijos šiuolaikinių amatų asociaciją… Kaip tik ten gyvendama atradau ir pradėjau vystyti ir savo temą „Gamta kaip žaislas“ – prasidėjo darbas su juvelyrinių objektų kolekcija iš pergamento, išdirbto iš kiaulės pūslės, kurią tęsiu dar ir dabar. Per tuos metus Stavangeryje ir Osle teko sudalyvauti bendrose parodose, surengiau ir solo parodą „Blåbærkunst“(„Mėlynių menas“). Šią parodą inspiravo tuometinis mano darbas Stavangerio slaugos namuose. Paroda buvo labai netikėta dėl užsimezgusio kūrybinio santykio su vienu ten gyvenančiu rezidentu. Ekspozicija susidarė iš įvairių meno formų – laiškas, ready made instaliacija, juvelyrikos objektas, paveikslas, šviesa, piešiniai. Vėliau, jau grįžus namo, sukūriau pergamento knygą „Blåbærkunst“, kurioje sutalpinau didžiąją dalį kūrybinių eksperimentų iš šio savo asmeninio projekto, ir kurią dedikavau tam žmogui.
– Bet visa tai skamba kaip pasakojimas apie pakankamai sėkmingą karjerą. Kas lėmė tavo grįžimą į Lietuvą?
– Žvelgiant atgal, ši patirtis buvo labai turtinga ir įvairi, bet kadangi aš niekada neturėjau tvirto gyvenimo plano, apsisprendžiau grįžti namo į Šilutę, kur ir užaugau. Šįsyk žinojau, kad noriu daugiau laiko kūrybai ir lėtesnio laiko, be papildomų įvairių darbų, kuriuos aš dirbdavau anksčiau, kad galėčiau pragyventi. Ir dabar manau, kad šis pasirinkimas buvo teisingas, nors ir nelengvas. Grįžtant nusišypsojo sėkmė – už prieinamą kainą pavyko išsinuomoti dirbtuves Hugo Šojaus muziejaus erdvėse, kur baigiau ruoštis parodai „Gamta kaip žaislas“, kurią pirmąkart pristačiau Norvegijoje, kultūros ir meno centre „Ha gamle Prestegard“. Dažnai bičiuliai paklausia, ar nenuobodu gyventi mažame miestelyje, ar netrūksta kultūrinio gyvenimo. Bet kadangi niekad nebuvau nutraukusi ryšių su draugais ir kolegomis Vilniuje, tai dažnai lankydavausi sostinėje, kur kartais apibėgdavau daugiau parodų, negu ten gyvenantys mano bičiuliai. O tuomet vėl namo, kur laikas teka man priimtinu ritmu.
– Kiaulės pūslės tavo kūryboje naudojamos įvairiais pavidalais. Kartais jos būna kaip objektai, kaip dideli karoliai erdvėje, kartais tarnauja kaip žaliava kitiems objektams gaminti. Iš kiaulės pūslių kaip iš pergamento tu padarai knygos lapus, supjaustytos lakšteliais ir padengtos auksu pūslės tampa segėmis. Toks pakankamai neįprastas ir netikėtas objektas – kiaulės pūslė – tapo savotiška tavo vizitine kortele, medžiaga, iš kurios galima tave atpažinti. Kaip pirmą kartą sugalvojai jas panaudoti?
– Kiaulės pūslę pirmą kartą atradau gyvendama Norvegijoje. Tuo metu teko išgyvent vienatvę, atnešusią man pačiai nepavaldų transformacijos laiką. Daug savirefleksijos ir kitu egzistencinių klausimų, kurie ne vieną gyvenime aplanko – kas aš iš tiesų, kodėl aš toks, kas formavo mane, o tada atsigręži dar toliau – kas formavo mano senelius, tėvus… Taip prisiminiau tėvų pasakojimą apie jų ankstyvos vaikystės žaislą – džiovintą kiaulės pūslę su žirniais viduje. Seniau ūkininkų šeimos turėjo išlikusią archaišką tradiciją gaminti organinius žaislus iš gyvūninės kilmės dalykų. Pasakodami jie tai prisiminė kaip ypatingą patyrimą, kuomet broliai ir seserys siausdavo, nepasidalindami pūslės balionėliu. Man tai skambėjo kontraversiškai – kaip tai gali būti smagu? Sugalvojau tą medžiagą susirasti grynai iš smalsumo, visai be jokių kūrybinių ambicijų. Tuo metu aš grįždavau į Šilutę maždaug triskart per metus. Vieną kartą grįžusi susisiekiau su vieno kaimo skerdykla ir paklausiau, ar galima būtų gauti pūslių. Gavau. Mamai pamokius, kaip jas išvalyti, užsūdžiau ir taip parsivežiau į Norvegiją. Kompresoriumi išpūstas išdžiovinau tiesiog ant radiatoriaus. Jos tapo baltos, gražios formos. Pridėjau į vienas džiovintų žirnių, į kitas – saulėgrąžų, į trečias stiklo granulių. Maniau, bus įdomu jų skirtingi garsai, kaip barškučių. Kurį laiką jos tiesiog kabojo, kol kartą pabandžiau vieną supjaustyti lakštais. Šie tyrinėjimai peraugo į kūrybinius bandymus – pieštuko, parkerio piešiniai, auksavimas, sidabravimas, lankstymas. Pati medžiaga išdžiuvusi primena popierių. Sūdyta ji balta, o jei džiovinama nesūdyta, tampa savotiškai skaidri, pasimato kraujagyslių struktūra..
Netrukus paskatinta keleto kolegų padariau Vilniuje parodą „Mieganti atmintis“ su pirmosiomis pergamento segėmis iš kiaulės pūslės. Vėliau sekė domėjimasis daugiau žaislų kultūra, socialine vaikystės istorija, skaičiau ir kitokio tipo literatūrą, pasakojančią apie žmonių papročius šiandien ir seniau. Taip gimė minėta paroda, kuri buvo kompleksiškesnė, – „Nature As A Toy“. Pavadinimas dengia daugybę sluoksnių, kurie sugulė man mintyse per tuos septynerius gyvenimo metus Norvegijoje.
– Klausantis susidaro įspūdis, kad tavo darbuose svarbiausia yra koncepcija. Ne pritaikomumas ir ne techninis atlikimas, o būtent idėja.
– Taip, mano varomoji jėga yra mane jaudinantys dalykai, ypač susiję su atmintimi. Mano pačios vaikystės patirtys, žaidimai, tėvų pasakojimai, taip pat ir globalūs nemalonūs dalykai. Kad ir mano pūslės istorija, kurią perkėliau į kūrybinį lauką, yra sąmoningai pasirinkta ir atspindi šiuolaikinės gyvensenos problematiką. Manau, kad metalo ir juvelyrikos mene kaip ir visuotinai pripažintose meno srityse nėra rėmų, nebent tu pats juos sau susikuri. Taip, mūsų meno sritis yra nišinė. Bet tokia kažkada buvo ir fotografija… Kaip sako olandų juvelyras Ruudt Peters, mūsų meno objektai yra nedideli, dažnai taikomi žmogaus kūnui, gal dėl to ji laikoma nišine. Juvelyrikos vieta meno sričių hierarchijoje lieka atviras klausimas.
Pūslių instaliacija. Kiaulės pūslė, aukso lapeliai, siūlas, stiklas, žirniai, saulėgrąžos. | Eivind Egeland nuotr.
– Kiek tau svarbios techninės detalės, papuošalo užsegimai ir panašūs dalykai? Jie juvelyrams dažniausiai būna labai svarbūs, kartais net atrodo, kad autoriams svarbesnė ne geroji, o būtent išvirkščioji pusė, tai, kas nesimato. Tavo atveju atrodo, kad techniniai dalykai lieka labiau periferijoje.
– Kalbant apie seges iš pūslių, tai pati medžiaga yra labai subtili. Aš ilgai mąsčiau, kaip padaryti jas pritaikomas nešiojimui. Man nesinorėjo pretenzingo įrėminimo sidabre, su sidabriniu užsegimu, todėl atradau magnetinį užsegimą, kuris sudarytas iš dviejų dalių. Naudojami magnetai, įvilkti į stručio odą, marškinių skiautes ir reflektorinį audinį; vienas magnetas pridedamas prie rūbo iš vidaus, o kitu pergamentas prispaudžiamas prie rūbo išorės. Magnetai stiprūs, tad reikia saugotis metalinių lauko šviestuvų ir geležinių baldų, o ypatingai muziejuose metalinių daiktų saugojimo spintelių – man yra buvę kurioziškų situacijų.
O šiaip antra papuošalo pusė yra labai įdomi. Kuriant užsakomąjį papuošalą aš antrą pusę išnaudoju labai aktyviai, ne tik užrašydama užsakovų inicialus arba tiesiog vardą, bet palikdama ir daugiau žinučių. O kartais kita pusė būna dekoruojama lygiai taip pat, kaip ir išorinė. Manau, kad šiandien autorinės juvelyrikos menininkai dažnai taip daro – taip užsakomas papuošalas tampa asmeniškas.
– Ar galima sakyti, kad dabar tavo interesų sritis medžiagų atžvilgiu šiek tiek keičiasi, kad tu tarsi grįžti prie metalo? Tavo kūryboje atsirado žiedai iš susuktų vielučių, kuriuos tu naudoji kaip priemonę, kaip sudedamąjį elementą didesniems papuošalams, kitiems objektams sukurti. Metalas vėl atsikariauja pozicijas?
– Iš tiesų gal ir taip, pasiilgau kitokio proceso. Kažkada padariau kelis žiedelius „rožytes“ iš interneto kabelio laidų, tokius, kokius sukdavom vaikystėje iš elektros laidų. Tuo metu man buvo įdomu atrasti būdą, kaip padaryti tokį žiedą, nekeičiant jo tūrio, bet iš patvarios medžiagos, kad būtų galima nešioti. Taip pasiteisino geležinė viela, kurią dengiau įvairiom spalvom milteliniu būdu ir auksavau. Juos nedaug kas suprato, atrodo, kas tie žiedeliai, paprasti tokie. Tačiau man ta tema svarbi, tie žiedeliai man svarbūs kaip vaikystės prisiminimai.
Medžiaga mano kūryboje labai svarbi, ji kūriniui suteikia simbolinės įkrovos. Pavyzdžiui, kaklo vėrinį, suvertą iš 600 geležinių žiedelių „rožyčių“ palikau surūdyti, kad būtų jaučiamas nykimo, mirties momentas. Jie nenustos rūdyt, tai nuolatinis procesas. Geležis rūdydama trupa, nyksta, atsiranda toks savotiškas išnykimas. Savotiškas vaikystės prisiminimų dūlėjimas, kol pasiliks tik trupinėliai.
– Tu kūryboje nebijai organinių medžiagų, „negražių“, antiestetiškų momentų. Žarnos, pūslės, rūdys – asociacijos su šitais dalykais nėra pačios maloniausios. Tas, kas susiję su organiškumu, irimu, nykimu, – tokia asociacijų grandinė, kuri tau svarbi.
– Norėčiau juvelyrikos meną pakylėti virš funkcionalumo; aš ne vienintelė, kuri tai daro. Nieko neturiu prieš tradicinę juvelyriką, tačiau mano kūrybinė veikla ir kelias vystosi kita linkme. Argi negalima per juvelyriką ir metalo meną mąstyti apie rūpimus klausimus: ką mes čia veikiame ir kaip jaučiamės, kaip matome pasaulį? Man atrodo, meno paskirtis yra būtent apmąstyti gyvenimą, o per juvelyriką tai daryti yra dar įdomiau, nes juvelyrika, pakartosiu, tai menas, esantis arčiausiai žmogaus kūno, ir dėl to tai yra stipru. Ir kaip tik todėl man atrodo – jeigu jau imiesi mąstyti apie esminius gyvenimo klausimus, tai reikia daryti rimtai, iš pagrindų. Juvelyrikos menas gali būti ir kitoks, nei mes įpratę matyti. Jis tavęs neturi įrėminti. Tu turi būti laisvas.
