Kacušika Hokusai, „Didžioji Kanagavos banga“
Nors Hokusai šiandien vertinamas kaip vienas svarbiausių pasaulio menininkų, nedaug žinoma apie jo asmeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, nėra žinoma tiksli Hokusai gimimo diena, tačiau manoma, kad piešti jis pradėjo jau būdamas šešerių. Kai dailininkui buvo dvylika, jį išsiuntė dirbti į biblioteką-knygyną, o vėliau trejus metus Hokusai mokėsi medžio drožybos. Galbūt ši patirtis prisidėjo prie jo kaip grafiko meninio tobulėjimo. Būdamas aštuoniolikos, Hokusai pradėjo dailės mokytis pas Katsukawa Shunsho – ukiyo-e meno mokyklos atstovą.
Hokusai pasirašinėjo daugiau nei 30 skirtingų vardų. Nors tokia praktika buvo paplitusi, šis skaičius gerokai peržengia įprastas tuometines tradicijas. Menininko vardo keitimas buvo toks dažnas ir taip susijęs su jo kūrybos bei stiliaus pokyčiais, kad neretai jo kūrybinis kelias skirstomas būtent pagal slapyvardžius.
Hokusai kūrė visą gyvenimą iki pat mirties, jo kūryba aprėpė daugybę skirtingų stilių, nuolat keitėsi ir tobulėjo. Pasakojama, kad Hokusai svajojo sulaukti 110 metų, tikėdamasis, kad tuomet dailėje pasieks tikrą meistrystę. Per ilgą ir sėkmingą kūrybinį kelią menininkas iš viso sukūrė daugiau nei 30 000 paveikslų, eskizų, medžio spaudinių ir paveikslėlių knygoms. Inovatyvūs, piešimo technika ir kompozicija išsiskiriantys kūriniai, Hokusai pelnė vieno didžiausių meistrų meno istorijoje vardą.
Šis paveikslas vaizduoja vieną žymiausių Japonijos siaubo istorijų – „Yotsuya Kaidan“. Istorija, kuri dėl savo populiarumo buvo daugybę kartų keista bei turi keletą skirtingų versijų, pasakoja apie samurajų Iemoną, kuris vedė karių šeimos dukterį Ivą, o vėliau ją nunuodijo. Po siaubingo poelgio jį persekiojo žmonos vaiduoklis. Šis Hokusai paveikslas laikomas vienu ikoniškiausių siaubo istorijos vizualinių kūrinių.
„Išminties vandenynai“ – dešimties darbų serija, susijusi su žvejyba, vandeniu, žmogaus ir gamtos bendru darbu – vaizduotas vėžiagyvių rinkimas, banginių medžioklė, plaukimas valtimis ir t. t. Šios serijos darbai laikomi vienais svarbiausių Hukosai kurtų karštovaizdžių.
Šiame kūrinyje Hokusai vaizduoja Žibintų festivalio akimirką – žibintais nešinus procesijos dalyvius ir nuo tilto į žemiau plaukiančius laivelius žvelgiančius žiūrovus. Fone matomas puikiai nušviestas Osakos miestas. Nors šimtametes tradicijas menantis festivalis, vykęs ir Husakai gyvenimo metais, žinomas dėl savo grožio bei šviesų žaismo, panašu, kad menininką labiausiai sudomino grakšti tilto geometrija, kurią jis meistriškai ir pavaizdavo kūrinyje.
XIX a. prad. Hokusai pasikeitė savo vardą į Taito ir pradėjo kurti įvairius mokomuosius leidinius, dailės vadovus, tarp kurių ir eskizų seriją „Manga“. Tūkstančiai įvairiausių objektų (augalų, gyvūnų, daiktų) bei žmonių eskizų turėjo padėti pradedantiesiems menininkams ir mėgėjams mokytis dailės, tačiau leidiniai sulaukė didesnio susidomėjimo, nei tikėtasi. Greičiausiai, priežastys, paskatinusios Hokusai kurti šiuos leidinius, buvo finansiniai sumetimai bei noras susirasti naujų mokinių, o galbūt ir naują globėją.
„Tigras sniege“ – vienas paskutiniųjų Japonijos meistro kūrinių, įrodantis, kad Hukosai įgūdžių neprarado ir senatvėje. Sakoma, kad paskutiniais savo gyvenimo metais Hokusai tapė itin daug didžiųjų kačių – esą tai buvo menininko būdas apsisaugoti nuo nelaimių. Kūrinyje matomas tigras tarytum sklendžia ore, o jo kūną išmarginę raštai labiau primena drakono ar gyvatės odos ornamentus.
Greičiausiai, paminėjus Hokusai vardą, prieš akis iškyla būtent šis menininko darbas. „Didžioji banga“ laikoma geriausiai atpažįstamu Japonijos autorių kūriniu Vakarų pasaulyje. Raižinys buvo sukurtas apie 1831 m., kaip dalis atspaudų serijos, pavadintos „36 Fudždi kalno vaizdai“. Ši serija menininką labai išpopuliarino ir yra laikoma jo kūrybos viršūne. Hokusai tuomet buvo apie 70 metų, o jis pats teigė, kad jo kūryba iki šio amžiaus buvo nereikšminga.
Paveiksle pavaizduota milžiniška banga ir trys valtys, kurias, atrodo, netrukus pasiglemš vanduo. Kūriniui sukurti naudotas mėlynos spalvos pigmentas buvo to laikmečio naujovė, importuota iš Kinijos. Manoma, kad Hukosai kūrinyje galėjo pavaizduoti gamtos didybę ir žmogaus trapumą, bejėgiškumą prieš neįveikiamą stichiją.
Tai dar vienas serijos „36 Fudždi kalno vaizdai“ darbas, laikomas vienu svarbiausių serijos kūrinių. Stovėdamas ant uolos atodangos, vyras meta tinklą į sraunią Fudži upę. Šiame paveiksle į akis krinta žmogaus ir gamtos vienybė, atrodo, kad upė ir žvejojantis vyras susilieja, tampa vieniu – tiek jo kūno judesiai, tiek stipri upės tėkmė tarsi atspindi vienas kitą. Dėmesį reikėtų atkreipti ir į formas – tolumoje šmėžuojanti Fudži kalno viršūnė, vyro nugaros linkiai, uola, ant kurios stovi vyras, ir nuleistas tinklas kuria darnias geometrines figūras.
