Pasaka „Šimto zuikių piemuo“ | B. Žilytės iliustracijos.
Aldonos Liobytės knyga „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir kitos knygos vaikams – internetu 2di.lt arba 2DI salonuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje. Dalinamės ištraukomis iš pasakos „Šimto zuikių piemuo“.
Tarnavo bernas pas poną, žemę arė, miškus kirto, akmenis skaldė, tvenkinius kasė, o kai suėjo metai, ponas ūsus pašiaušęs ir čiaudėdamas į barzdą sako jam:
– Prastas tavo darbas. Kur vagą varei, vaga atgal atvirto, iš tavo suskaldytų akmenų rūmai neišaugo, tvenkiniuose žuvys ištroško, negaliu tau mokėti daugiau kaip vieną skatiką. Lik dar metus, gal tau darbas geriau seksis. Susikrimto bernas skatiką gavęs, supyko ir metė jį šulinin.
– Nereikia man tokio uždarbio.
Liko dar metus tarnauti. Kelmus plėšė, kirtimus degino, javus sėjo, pjovė, kluonan vežė, kūlė, malė, ponas grūdus Klaipėdon siuntė, laivuosna krovė, į svečias šalis plukdė, sau pilnus aruodus pinigų prisipylė, bet, metams sukakus, vėl bernui sako:
– Prasti buvo metai. Javai neužderėjo. Atskrido varnėnai ir nulesė. Jei būtumei varnėnus baidęs, ne tiek pinigų būtų mano svirnuose. Duosiu tau skatiką – tiek tavo darbas tevertas.
Sugraibė jis tuos skatikėlius, nusipirko už juos bandelę ir eina. Kur eina – pats nežino: iš vieno pono išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs laukia. Atsisėdo miške ant kelmelio ir, gerokai išalkęs, laužia kąsnį bandelės, o čia žalias driežiukas su aukso nugaryte pasisuko ir prašo žmogaus balsu:
Pasaka „Šimto zuikių piemuo“ | B. Žilytės iliustracijos.
– Duok ir man, gerasis berneli. Prastmetis užėjo driežų giminei – alkstu aš, alksta ir driežienė su mažais driežiukais.
– Kad žinotum, driežiuk, kiek man ta bandelė atsiėjo o, gal ir neprašytum paskutinio kąsnio. Bet iš kur tu žinosi ponų gobšumą ir žmonių vargą? Tai pasidalykim tą bandelę, o jau paskui – kas bus, tas.
– Ačiū tau, – tarė driežiukas. – Tik tu nenusimink: viena diena – pamotė, o kita – motina. Jei vargtina – prisivargsi, jei gyventina – prisigyvensi. Še tau birbynėlę: ištikus bėdai papūsk ir ateis tau pagalba.
Įsidėjo bernas užantin birbynėlę, nelabai tikėdamas driežo pažadais, ir eina toliau darbo ir prieglaudos ieškoti. Ir užėjo dvarą su dvylika vartų ir dvylika bokštų, o langų ten buvo tiek, kiek metuose dienų.
Atėjo bernas nupraustas ir išvanotas, – negi paišiną į tokį pobūvį leisi, – pastatė vaivada vidury menės odinį maišą ir liepė primeluoti jį pilną: jeigu ponas vaivada arba jo svečiai pasakysią „meluoji“, tada jis galėsiąs eiti, kur jo širdis geidžia, o jeigu nepasakysią, liksiąs visam amžiui vaivados dvare girnų sukti.
– Kai aš keliavau iš savo pirmojo pono, mačiau, kaip akmuo Nemunu plaukia, – sako bernas.
– Visko gali būti, – sako svečiai. – Kartais dar girnos ant akmens sėdi, ir tos kartu plaukia.
Pasaka „Šimto zuikių piemuo“ | B. Žilytės iliustracijos.
– Kai aš ganiau pono vaivados zuikius, vaivadaitė atnešė man valgyti ir aš ją pabučiavau…
– Visko gali bū… – bandė sakyti svečiai.
Bet vaivadaitė suspiegė „meluoja“ ir išbėgo iš menės, o paskui ją išbėgo dvylika jos kavalierių.
– Paskui atėjo ponia vaivadienė manęs palinksminti ir šoko man visokius šokius.
– Visko ga… – prasižiojo svečiai.
– Meluoja! – sužvigo vaivadienė ir išriedėjo iš menės, o paskui ją niekas neišriedėjo.
– Kai aš ganiau žirgus, atjojo ponas vaivada ant asilo ir…
– Gana! – sukriokė vaivada. – Jau primelavai pilną maišą ir nešdinkis man iš akių.
Ištrauka: Aldona Liobytė, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 9-10)
