Studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė – pirmoji lietuvių architektė, jau šį trečiadienį debiutuosianti vokiečių bendrovės JUNG remiamos tarptautinės nemokamų renginių serijos „Architects, not Architecture | Virtual World Tour“ virtualioje scenoje. Į ją garsiausi pasaulio architektūros meistrai kviečiami pasidalyti savo požiūriu ir vertybėmis per architektūros prizmę. Kaip ji persismelkia per žmogų ir jo aplinką, koks projektas įstrigęs giliausiai į atmintį ir kas architektūros laukia tolimoje ateityje – išankstiniame interviu su architekte.Visas šis laikotarpis siejasi su Lietuvos stiprėjimu po atkurtos nepriklausomybės. Baigusi bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, magistrantūros į Olandiją išvykau mokytis 2003-iaisiais – tuomet, kai dar buvo labai didelis ekonominis kontrastas. Olandų įžvalgas apie bendruomenėms skirtus miestus ir erdves žmonėms, pradėtas taikyti dar aštuntajame dešimtmetyje, mes šiandien, sakyčiau, tik pradedame suprasti kaip būtinas, kad visi gyventume gerai ir darniai. Kūrybinis kelias buvo neišvengiamai susijęs su laikmečiu namuose, kuomet radosi naujos taisyklės ne po vieną ir ne po kelis kartus. Tiesiog pasikeitus sistemai viskas kūrėsi naujai, daug kur nebuvo tęstinumo. Mano mokytojai tas taisykles kūrė naujai, o aš mokiausi tokių dinamiškų naujovių ir atradimų laike. Matyt, šiandien, jau po kelių dešimtmečių, tvirčiau atpažįstam, kas tinka mums, o ką turime atmesti ir nepritaikysim, kas atskleidžia, paryškina, o kas žaloja mūsų identitetą.
Turbūt viešbutį „Lijo“ Gargžduose. Tai buvo įdomi seno pastato transformacija į naują erdvę nedideliame miestelyje. Su kolegomis gyvenome tuo projeku. Kol vyko projektavimas ir statybos, jis buvo tiesiog mūsų. Na, o paskui, po atidarymo, tiesiog supranti, kad turi jį atiduoti teisėtiems šeimininkams. Staiga nebegali pakliūti į visas patalpas, į kurias su botais lapnodavai, kurias vaizduotėje ir brėžiniuose stumdei iš vienos vietos į kitą. Įdomus jausmas, kai prarandi projekto kontrolę. Naujame name atsiranda kitų žmonių daiktai, baldai, paveikslai, gėlės. Tuomet supranti, kad visą pastatų prasmę atskleidžia juose įsikūrę žmonės. Tokio jausmo apie kitus projektus nepamenu. Mano dėstytojas ir bendražygis Rolandas Palekas, per atidarymą buvęs drauge, pasakė: „Tiesiog turi išmokti paleisti.“
Nuostabu visas teorijas išmanyti, bet aš neišvengiamai esu labiau kūrėja. Man kūryba yra santykis tarp žmonių, su kuriais kuriu. Tai plačios projekto komandos dialogas, kuris subrandina projektus ir leidžia jiems gyventi. Labai patinka prisiliesti prie nugyventų pastatų ir teritorijų, juos konvertuoti. Ten tarsi iš lėto smulkiom dalelėm dėlioji didelį paveikslą. Ieškai to, kas užmiršta, sunykę, spėlioji, kodėl ir kaip buvo, kodėl netiko, kodėl neišliko. Nesėkmės sugeba labai daug papasakoti. Patinka ieškoti tų mažų prasmingų kruopelių, kurios viską apverčia, pakeičia ir priverčia pamatyti kitaip, padaro didelę įtaką ir sukuria netikėtą pokytį.
Asmeniškai man gera architektūra yra tokia, kuri turi daug savitų sluoksnių, kuri gerėja ją atrandant ir pažįstant. Savitumas tikrai ne visada gali lemti tik gerus pokyčius, o visų interesų dermė kartais gali labiau liūdinti kaip nykus rezultatas. Tad interesų, funkcijos ir estetinius sluoksnius neišvengiamai grupuojam į svarbius, būtinus, privalomus ir pan. Tuose sluoksniuose slepiasi ir tam tikra laikmečio stilistika, kurios kaip sudėtinės architektūros dalies neišvengsi. Bet mados keičiasi, todėl savo architektūroje turi užkoduoti teisingą santykį su žmogumi ir su miestu. Jeigu to nepadarysi, net patys gražiausi pastatai, praradę funkcinį aktualumą, po 20 ar 30 metų gali tapti nebereikalingais pastatais-vaiduokliais. Bet taip, bloga architektūra egzistuoja. Ji yra ta, kuri daugiau atėmė nei pridėjo, kuri daugiau sugriovė nei išsaugojo. Tuomet, matyt, tų sluoksnių santykis neteisingai sudėliotas.
Pranešimo spaudai nuotr.
Architektūra yra labai ilgai trunkantis procesas. Nuo momento, kai gimsta idėja kažką daryti, iki jos įgyvendinimo praeina nemažai metų. Turi suvaldyti šį laike vykstantį procesą. Nemažai mūsų įpročių verčiasi aukštyn kojomis bene kas penkerius metus, tad naujai iškilę pastatai jau būna neišvengiamai keliais metais idėjiškai senesni. Mane visuomet kamuoja noras kažką pakeisti, patobulinti, nes supranti, kad šiandien žinai daugiau nei prieš penkerius metus. Ne visuomet tai pavyksta, ne visuomet tai prasminga ar būtina. Bet norisi visada.
Nežinau. Jei žmogus sugebės suprogramuoti dirbtinį intelektą taip, kad šis gebėtų perprasti arba imituoti kūrybos niuansus, matyt, dirbtinis intelektas galės kurti pastatus ar ištisus miestus. Kadangi neuromokslas vis stumiasi į priekį, apie smegenis gauname vis daugiau informacijos, būtų įdomu žinoti, ar kūrėjo žmogaus analogas sugebės išlaikyti nenuspėjamą įvairovę, kurią sukuria žmogus. Šiandien keli žmonės kūrėjai vienodomis salygomis sukuria skirtingus kūrinius. Ta įvairovė praktiškai mums nėra labai patogi, bet labai žavi ir džiugina, yra svarbi identiteto dalis.
Gyventi įvairiai. Architektūrą be galo sunku atskirti nuo gyvenimo, tad ir mokymosi proceso neįmanoma atsieti nuo savo, artimųjų ar kolegų patirčių. Turi nuolat stebėti, analizuoti, vertinti. Tuomet suprasi, kad trūksta vienos ar kitos knygos, kurią turi perskaityti, kelionės po miestus ar buvimo gamtoje. Per stebėjimą ir grįžtamąjį ryšį iš aplinkos ir mokomasi architektūros.
2015 m. startavęs projektas „Architects, not Architecture“, šiemet keliaujantis po pasaulį kaip virtuali platforma „Virtual World Tour“, palaikoma vokiečių bendrovės JUNG, pasakoja ne kūrinių, o architektų istorijas. Šie žmonės kalba ne tik apie savo apdovanojimus pelniusius tarptautinius projektus, bet pirmiausia apie save. Daugiau nei 30 renginių jau pritraukė daugiau kaip 10 tūkst. žiūrovų visame pasaulyje: esamų ir būsimų architektų bei dizainerių ir tų, kuriems įdomu pamatyti ir išgirsti, kokios asmenybės stovi už architektūrinių objektų.
Daugiau informacijos ir registracija: https://www.architectsnotarchitecture.com/vwt07.
