Publikuota: 2021 m. rugsėjo 10 d. 09:00
Kotryna Vaitekūnaitė: „Norėčiau, kad papuošalas būtų kūno tęsinys“

Kotryna Vaitekūnaitė

Kotryna Vaitekūnaitė – menininkė, juvelyrė, išsiskirianti savo santūriomis, rūsčiomis kūrinių formomis. Vienas svarbiausių jos kūrybos bruožų – betarpiškas, nepaprastai glaudus santykis su kūnu.

– Pradžioje tradicinis klausimas, kurio aš klausiu visų:  kaip atėjote į juvelyriką – atsitiktinai ar sąmoningai? Ir kuo jus patraukė juvelyrika?

– Juvelyriką pasirinkau atsitiktinai, nors pats ėjimas į dailę buvo labai nuoseklus. Visada maniau, kad veiksiu kažką, susijusio su menu. Po Čiurlionio menų mokyklos planavau stoti į Vilniaus dailės akademiją, galvojau apie tapybą, apie dizainą, bet netikėtai pamačiau, kad yra tokia specialybė – juvelyrika. Tai mane labai sudomino, nes apie ją nieko nežinojau, buvau apsupta kitų sričių menininkų. Sudomino galimybė kurti nešiojamą dalyką – papuošalus, pritaikytus žmogui. Taip visai neplanuotai atsidūriau Telšiuose.

– Jeigu reikėtų apibendrinti – ką svarbiausio išsinešėte iš studijų VDA Telšių fakultete?

– Turbūt svarbiausias dalykas buvo įgytas supratimas apie meninę juvelyriką. Apie tai niekuomet negalvojau, maniau, kad juvelyrika yra tiesiog papuošalai. Studijos labai praplėtė požiūrį, į objektus nustojau žiūrėti kaip į tradicinius papuošalus. Be to, studijuodama atradau savo braižą. Manau, tai ir buvo didžiausias dalykas.

– O kaip dabar jūs pati įvardintumėte savo kūrybą? Kiek joje yra papuošalo tradicine prasme ir kiek, vadinkime, parodinės juvelyrikos?

– Aš nedarau grynai parodinių objektų. Man norisi, kad mano kūrinys būtų nešiojamas, bet drauge ir nebūtų standartinis. Naudoju klasikines juvelyrines medžiagas, esu atradusi būdus, kuriais pasiekiu savo norimą rezultatą.

Kotryna Vaitekūnaitė

„Ixsum“. Auskaras. Sidabras | Kotrynos Vaitekūnaitės nuotr.

– O ar labai skiriasi parodiniai ir užsakomieji, konkrečiam žmogui skirti darbai? Būna autorių, kurie vienaip dirba su užsakovais, o visiškai kitaip – su parodoms skirtais objektais, kartais net sunku atpažinti, kad tai to paties žmogaus darbai.

– Man nesinori, kad darbai kardinaliai skirtųsi. Nes ir klientai pas mane ateina todėl, kad pamato mano kūrybos darbus, kurie atsiranda ne todėl, kad kažkas juos užsakė, o todėl, kad būtent tokie darbai man patinka. Pamatę darbus parodose, žmonės dažnai nori, kad sukurčiau ką nors ir jiems, palikdami man kūrybos laisvę. Be abejonės, atsižvelgiu ir į jų norus, tačiau įdedu ir labai daug kūrybos. Žinoma, parodoms skirtuose darbuose laisvės būna dar daugiau, tačiau labai didelės skirties tarp vieno ir kito tipo darbų nėra.

– Dalykas, kuris mane domina labiausiai: jūsų santykis su kūnu. Net ir jūsų prekės ženklas vadinasi „Kūno kūnui“. Kaip jūs žiūrite į kūną? Jis būtinas, kokiu pavidalu jis turėtų dalyvauti santykyje su darbu? Jeigu jūsų darbas guli muziejaus vitrinoje – ar tai vis dar juvelyrika?

– Manau, kad papuošalas ir kūnas papildo vienas kitą. Man labai svarbu, kad papuošalas būtų ant kūno, nes tada jis atsiskleidžia. Tarkim, mano žiedai, skirti keliems pirštams – pats sumanymas pasimato tik tuomet, kai žmogus tokį žiedą užsimauna. Bet tuo pat metu į juos galima žiūrėti ir atskirai nuo kūno, tada jie atrodo kitaip. Dažnai pasitaiko, kad man sukūrus papuošalą, kas nors jį pamato ne ant žmogaus, o padėtą – ir tada visiškai nesupranta, kas čia yra. Žiedas? Ar kas? Kaip jį dėvėti? Bet kai pademonstruoju jį ant rankos, atsiskleidžia visai kitas vaizdas. Tačiau tuo pat metu aš nesilaikau įsikibusi nuomonės, kad juvelyrikai kūnas absoliučiai būtinas.

– Bet tai reiškia, kad tas objektas turi turėti estetinę vertę ir pats savaime – ir tada, kai jis egzistuoja atskirai nuo kūno. O kai jis atsiranda ant kūno, tai kūnas pasidaro kaip papildomas jo komponentas.

– Taip, tokia visuma ir yra siekiamybė.

– Beklausydama prisiminiau garsiąją Sigito Virpilaičio kolekciją „Priekūniai“, sukurtą dar 2002 m., kuri susidėjo iš labai keistų jo paties sugalvotų objektų, skirtų kūnui. Atskirai paimti, jie atrodė kaip nenuspėjamos paskirties objektai keistais pavadinimais. Bet šalia buvo fotografijos, kur Virpilaitis demonstravo juos ant savo kūno, ir tuomet jie įgaudavo kažkokį labai savotišką funkcionalumą. Gal net ne tiek funkcionalumą, bet tam tikrą prasmę. Be kūno jie atrodė vienaip, su kūnu – visiškai kitaip. Matau tam tikrą panašumą su jūsų darbais.

– Taip, aš noriu, kad į mano darbus būtų galima žiūrėti atsietai nuo kūno, bet visgi svarbiausias man dalykas – tai, kaip jie atrodys ant kūno ir su juo.

– O kai jie jau atsiranda ant kūno, koks tada yra jų santykis? Kūnas turi prisitaikyti prie papuošalo – ar papuošalas prie kūno? Ar papuošalas turėtų būti komfortiškas? Ar jis valdo kūną, ar kūnas jį?

– Labiausiai norėčiau, kad papuošalas būtų savotiškas kūno tęsinys. Tarkime, kad ir tie patys žiedai. Daugiausia kalbu apie žiedus, nes nuo jų viską ir pradėjau. Žiedas, kuris užpildo tarpus tarp pirštų, tam tikra prasme kaip tik ir yra toks kūno papildymas. Idealiausiu atveju norėčiau, kad tas papuošalas būtų kaip kūno dalis, toks patogus, kad jo net nejaustume. Žinoma, metalas yra svetimkūnis, ir jis visada jausis, bet norėtųsi, kad jis kiek galima mažiau varžytų dėvėtoją.

Kotryna Vaitekūnaitė

Žiedas. Sidabras | Kotrynos Vaitekunaitės nuotr.

Kotryna Vaitekūnaitė

Žiedas. Sidabras | Kotrynos Vaitekunaitės nuotr.

– Tokia metalinė kūno dalis.

– Taip, galima ir taip pasakyti. Dažnai žmonės, pamatę mano darbus, iš pradžių nusprendžia, kad bus labai nepatogu, o kai užsideda, sako – keista, užsimovus atrodo visiškai kitaip. Tam reikia labai gerai pritaikyti papuošalą. Dalis žiedų yra tokie kuriuos norint pritaikyti, reikia matuoti ne tik pirštą, bet ir visą plaštaką, kad atitiktų viskas – ir piršto apimtis, ir ilgis. Ir jei pavyksta idealiai padaryti, tokį žiedą nešioti iš tiesų neparastai patogu, daug komfortiškiau, nei, sakykim, geometrinių formų žiedą stačiais kampais. Man jokiu būdu nesinori, kad užsidėjus papuošalą, reikėtų kentėti.

– Dabar klausantis pagalvojau, kad kalbame apie jūsų darbus, tarsi jie būtų ne papuošalai, o kūno tęsiniai transhumanistine prasme. Nežinant kaip jie atrodo, būtų galima pagalvoti, kad tai – kokie nors sensoriai, kas nors, kas susijęs su aukštosiomis technologijomis. O iš tiesų formos požiūriu jie labai santūrūs, labai rūstūs. Išties man jie irgi kėlė nepatogumo, nekomfortiškumo įspūdį, kol pirmą kartą, kuruodama parodą „METALOfonas: PARAŠAS“ nepasidaviau pagundai pasimatuoti kaip tik tą žiedą, užpildantį tarpus tarp pirštų. Buvau nustebusi, koks apgaulingas tas nepatogumo įspūdis. Tie žiedai nepaprastai patogūs. Ir po to, kai prisitaikai, į juos imi visiškai kitaip žiūrėti – būtent kaip į savo kūno dalį. Tuo tarpu gulėdami jie atrodo labiau kaip mažoji plastika. Savo stilistika jūsų kūriniai labai skulptūriški. Kita vertus, jeigu kalbėtume nebe apie formą, o apie turinį – jūsų kūryba labai antropocentriška. Darbai yra skirti žmogui, ir jūsų inspiracijos šaltinis yra žmogus.

– Taip, net ir studijų metu mane labiausiai traukė tam tikros žmogaus skeleto formos. Tuo metu dariau kaklo papuošalus, kurie atrodė tarsi raktikauliai, tarsi kažkokia žmogaus kūno dalis būtų iškelta į paviršių. Atrodė, lyg tai būtų papuošalas ant kūno, kurį tas kūnas ir inspiravo, ir tuo pat metu tai buvo pritaikoma dėvėti.

– Atrodo, tarsi žmogus turėtų ant savęs nešioti savo skeleto dalį, kažkokį savo paties fragmentą. Kad į paviršių iškyla jo vidinės sąrangos dalis.

– Taip, kai kuriuose darbuose tai matosi aiškiau, kai kuriuose – nuo šito nukrypstu, pasitraukiu.

– O kuo jus sudomino žmogaus anatominė sandara, kas jus traukia žmogaus kūne?

Kotryna Vaitekūnaitė

„Titraan“. Auskaras. Sidabras, auksas | Kotrynos Vaitekunaitės nuotr.

– Galbūt tai, kokie visi jie skirtingi. Dabar galvoju – įdomu, kaip skirtųsi to paties modelio žiedas, sukurtas kokiai nors pirmykščių žmonių genties rūšiai ir žmogui iš tolimos ateities. O šiaip visų pirma mane visi kauliukai domina vizualiai. Neretai būna taip, kad kai kuriems žmonėms išgirdus „kaulas“ iškart būna kažkokia neigiama atmetimo reakcija. Net ir dėstytojos, išgirdusios, kad užduočiai kurti pagal gamtos formą, pasirinkau kaulą, pirma reakcija buvo, kad kaulai – baisu, nedaryk… Tikriausiai žmonės dažnai kaulus sieja su baisiais dalykais, mirtimi ir pan. Bet mano kūryba ne apie tai. Aš žiūrėdama į kaulus matau išraiškingas formas, kaip jos plastiškai viena su kita susijungia ir pan. Kaulas yra gamtos dalis ir tuo pačiu gali būti buvusios gyvybės liudijimas, bet su baisiais dalykais aš to nesieju ir gąsdinti nesiekiu.

– Jums įdomūs tik žmogaus, ar ir gyvūnų, paukščių kaulai?

Nebūtinai jie turi būti tik žmogaus. Pamenu, kad kai būdavau senelio namuose, jis turėjo gyvūnėlio skeletą, greičiausiai kurmio. Man jis buvo labai įdomus, tas organizmas, visas surinktas iš kauliukų, laikomas už stiklo ir tie smulkūs kauliukai labai įdomiai atrodydavo. Dabar kai galvoju, tai jie man atrodė labai juvelyriški. Ir tie kauliukai man – tarsi praeities priminimas; kaip tie kadaise gyvenusių gyvūnų kaulai, kuriuos atranda archeologai.

– O kiek jums svarbus papuošalo funkcionalumas? Ar daug dėmeso kreipiate į nematomąją papuošalo pusę – užsegimus, jų konstrukcijas?

– Man užsegimai svarbūs, nes nesinori, kad žmogus tą mano kurtą daiktą pamestų. Bet drauge stengiuosi ir patogumo atžvilgiu – kad niekur neužsikabintų, gludinu visus kampelius, poliruoju kraštelius, kad nebūtų aštru. Ta nematoma papuošalo pusė man svarbi, kadangi aš į savo objektus žiūriu kaip į mažas skulptūras. Taigi nesvarbu, ar darbas yra ant žmogaus, ar vitrinoje – jis turi gerai atrodyti iš visų pusių ir visos jos turi būti gerai techniškai atliktos.

– Mėgstamiausias jūsų papuošalo tipas – žiedas. Tikriausiai dėl to, kad turi tiesioginį sąlytį su kūnu?

– Savo kūrybą pradėjau būtent nuo žiedų, galima sakyti, kad būtent žiedai ir yra mėgstamiausi. Man pirštai – labai išraiškinga kūno dalis, ant jų galima žiedus uždėti įvairiais būdais. Bet dabar galvoju, kad norėčiau sukurti ir kaklo papuošalą.

– O kalbant apie medžiagas – yra kokios nors medžiagos, kurios traukia labiau už kitas? Brangieji ar pusiaubrangūs akmenys?

– Dažniausiai man labiau rūpi papuošalo forma, o ne medžiagos. Jei kūrinyje yra akmuo, jis dažniausiai tampa pagrindiniu akcentu, viskas sukasi aplink jį ir būtent akmuo ir gauna visą dėmesį. Dėl to aš akmenis naudoju rečiau, nebent kaip papildomą detalę, o ne kaip pagrindinį akcentą. Bet šiuo metu galvoju, kad būtų įdomu sukurti kažkokią skulptūrinę formą būtent iš akmens, panašiai, kaip kuriu iš metalo.

Kotryna Vaitekūnaitė

„Gimerum“. Žiedas. Sidabras | Kotrynos Vaitekunaitės nuotr.

– Įdomi jūsų mintis, kad darbe esantis akmuo pasiima visą žiūrovo dėmesį – ir aišku, kad stengiatės to išvengti. O kas turėtų būti pagrindinis dėmesį traukiantis elementas jūsų darbuose?

– Man atrodo, esminis dalykas – tai pati forma.

– Jūsų darbai kaip tik ir išsiskiria savo formomis, jie iš jų atpažįstami. Darbai mažų formų, bet monumentalūs. Jų labai santūri, bet skulptūriška forma, o tai nėra labai įprasta tradicinei papuošalo sampratai. Puošyba, dekoracija, dekoratyvumas – visa grandinė dalykų, kylančių iš žodžio „papuošalas“. Koks jūsų santykis su visu tuo?

– Man atrodo, kad savo darbuose to visiškai nesiekiu. Būna, kad naudoju skirtingus paviršius, kartais matinį sidabrą, kartais blizgią aukso detalę… Galima būtų sakyti, kad tai darau puošimui, tačiau tuo pat metu tos detalės yra skirtos būtent formai pabrėžti. Man nereikia detalių, kurios turėtų vien tik puošybinę paskirtį. Bet jeigu aš naudoju kokią nors, tarkime, aukso detalę, tai ji vis tiek užpildo kažkokią plokštumą, ir tuo išryškina formą.

– Jūsų formos įsikūnija metale. Tačiau šiuolaikinė juvelyrika naudoja labai platų medžiagų spektrą, tiek išliekančių, tiek ir labai laikinų, ji neapsiriboja metalu. Tuo tarpu jūsų kūryboje daugiausia yra būtent metalo. Kodėl? Ką jums reiškia metalas?

– Man labai patinka, kad juvelyrikoje naudojama vis daugiau neįprastų medžiagų. Kartais, matydama darbus parodose, nesuprantu, iš ko darbas sukurtas, o paskaičius aprašymą, pamatau, kad tai – visiškai netikėta medžiaga. Kartais pagalvoju, kad gal būtų įdomu dirbti su kita medžiaga, tačiau šiuo metu manau, kad darbams, kuriuos darau dabar, jokia kita medžiaga netiktų. Metalas man visų pirma yra tvirta, kieta, sunki medžiaga, ir tos jos savybės man kaip tik tinka. Nesinorėtų naudoti kokios nors kitos medžiagos ir imituoti tvirtumo ar grubumo. Iš kitos pusės, aš esu įvaldžiusi metalo apdirbimo techniką ir tam, kad pasiekčiau rezultatą, metalas tinka labiausiai. Darau labai daug žiedų, kuriems reikia būtent tvirtumo. Jie daryčiau kaklo papuošalus, jiems galėtų reikėti lengvesnių medžiagų. Nemanau, kad juvelyras būtinai turi dirbti tik su metalu; man patinka kolegų darbai, kai jie atranda kokias nors netradicines medžiagas, bet mano pačios darbams geriausiai tinka būtent metalas. Man pačiai įdomus momentas, jog aš naudoju tradicinę medžiagą, tačiau stengiuosi kurti darbus, kurie nebūtų tradiciniai.

– Akivaizdu, kad ir formas, ir medžiagą jūs renkatės tokią, kuri pasižymi išliekamumu.

– Man norisi, kad būtų tvirta. Kad išliktų ilgam, kad atlaikytų.

Interviu su Kotryna Vaitekūnaite – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Daugiau autorės straipsnių skaitykite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.