Kadras iš filmo.
Apie gyvenimą, būnant šiek tiek kitokiu, kalba daugeliui gerai žinomas filmas „Žuviukas Nemo“ bei jo tęsinys „Žuvytė Dorė“. Pirmojoje, Oskaru įvertintoje juostoje (2003 m. ji tapo viena pelningiausių) pagrindinis vaidmuo atitenka smalsiam ir drąsiam žuviukui, turinčiam neįprastą bruožą – vienas jo pelekas mažesnis už kitą. Tuo tarpu Dorei nemažai rūpesčių sukelia atminties problemos. Visgi abiems veikėjams pavyksta įveikti savąsias silpnybes, o Nemo netgi pramena savo mažąjį peleką „laiminguoju“. Išlikdamos pozityvios, abi žuvytės tampa pavyzdžiu, įrodančiu, kad gyventi pilnavertį gyvenimą galima ir turint įgimtų trūkumų.
Sudėtinga socialinė padėtis, nepriteklius paprastai paaiškinami 2016 m. pasirodžiusioje animuotoje juostoje „Balerina“. Ši, Pelenę primenanti istorija pasakoja apie kukliai ir vargingai gyvenančios našlaitės svajonę tapti šokėja. Patekusi į prestižinę mokyklą mergaitė atiduoda viską, kad taptų tikra balerina ir įrodytų, kad didžiausias svajones galima pasiekti sunkiu darbu ir užsispyrimu.
Tai – kiek kitoks šiame sąraše atsiradęs trumpametražis kūrinys, žiūrovui paliekantis nemažai interpretacijos galimybių. Filmuke perduodama žinutė itin paprasta, tačiau sunkiai įsisąmoninama visuomenės – vaikai, turintys negalią, yra tokie patys, kaip visi. 2018 m. Kanuose pristatytas filmas ragina įsileisti tokius vaikus į savo gyvenimą.
2017 m. pasirodžiusi pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ interpretacija iškart sulaukė pozityvių atsiliepimų ir nemažos finansinės sėkmės. O svarbiausia – ji nenutolo nuo vertybių ir temų, paliečiamų originaliame kūrinyje. Filme pasakojama apie netikėtai užsimezgusią pabaisa virtusio princo ir merginos, kuriai baugi išvaizda nėra kliūtis, draugystę. Kitaip, nei nei įprasta daugelyje animacinių filmų, reprezentuojamas princas yra įrodymas, kad žmoguje svarbiausia jo asmeninės savybės, o ne išvaizda, pagal kurią nevertėtų spręsti apie jokią gyvą būtybę.
„Paryžiaus katedros kuprius“ dažnai vadinamas vienu sudėtingiausių filmų „Disney“ istorijoje. Jis tikrai nusipelno tėvų, norinčių pasikalbėti su vaikais apie rimtesnes problemas, dėmesio. Filmukas pasakoja apie kuprių Kvazimodą, kuriam, esant kraupios išvaizdos, pritapti visuomenėje itin sunku. Visgi pažintis su gražuole Esmeralda amžiams pakeis šio veikėjo gyvenimą. Juostoje paliečiamos ir tokios sunkios temos, kaip genocidas, socialinė atskirtis. Būtent dėl jų „Paryžiaus katedros kuprius“ rekomenduojamas vaikams nuo 11 metų.
Viena gražiausių ir magiškiausių dešimtmečio animacijos filmų serijų „Kaip prisijaukinti slibiną“ neapleidžia ne tik draugystės, tolerancijos temų, bet ir atkreipia dėmesį į gyvenimą su negalia. Pagrindiniai veikėjai – drąsusis berniukas Žagsulys ir jo drakonas – žygdarbių metu sužeidžiami ir filmo metu naudojasi protezais – kojos ir uodegos. Gražu yra tai, kad ši negalia neišskiria veikėjų iš kitų ir nors kartais sukelia sunkumų, tikrai nėra kelią nuotykiams užkertanti problema. Greičiau, tai – puiki žinutė mažiesiems žiūrovams, jog ne visi didvyriai yra sportiški ar raumeningi atletai, o paprasti, kasdienybėje sutinkami žmonės su trūkumais.
Animacinio, Oskarui nominuoto filmo „Moliūgėlio gyvenimas“ centre – sudėtingo likimo berniukas, pravarde Moliūgėlis, kuris patenka į vaikų namus, mirus nuo alkoholizmo kenčiančiai mamai. Nors siužetinė linija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ganėtinai niūri, tai nėra slogus filmas. Atvirkščiai, jis atskleidžia, kad net ir tamsiausiuose momentuose galima atrasti gėrį ir laimę. Kaip rašoma žurnale „Variety“, „filmas pakankamai brandus, kad patiktų ir suaugusiesiems; jame atvirai, tačiau nepaliekant neigiamo įspūdžio jaunesniems žiūrovams, pasakojama apie itin svarbius gyvenimo įvykius“.
„Moliūgėlio gyvenimas“ debiutavo Kanų kino festivalyje ir pelnė daugybės kritikų liaupses ne tik dėl turinio, bet ir režisieriaus pasirinktos formos. Šis filmas – sustabdyto kadro animacija, kuomet vietoj pieštų personažų naudojamos tikros tūrinės figūros. Rekomenduojama nuo 12 metų.
„Aukštyn“ – galybės simpatijų sulaukęs filmas, įvertintas dviem ir nominuotas dar trims Oskarams. Jame – neįprastų veikėjų (paniurusio senolio ir berniuko) kelionė skraidančiu namu.
Kino kritikai bei žiūrovai puikiai įvertino ne tik originalų filmo scenarijų, bet ir juostoje gvildenamas temas – netekties, draugystės, senatvės. „Poetiškos išminties bei grožio persmelkti filmuko epizodai priklauso puikiausių kino momentų antalogijai“, rašoma viename kino portale. „Aukštyn“ populiarumą išduoda ir finansinė sėkmė – 2009 metų juosta uždirbo daugiau nei 738 milijonus dolerių. Pažiūrėjus šį filmą su vaikais verta pakalbėti senatvės, mylimo žmogaus netekties temomis.
Filmas „Pakeliui į mokyklą“ – neįprasta, apmąstyti tai, ką turime, skatinanti dokumentika, kino teatruose pasirodžiusi 2013 m. Filmas pasakoja keturias mokytis trokštančių vaikų istorijas. Norėdami pasisemti žinių, moksleiviai priversti įveikti sunkiai išvysčiusiame pasaulyje gyvenantiems vaikams suvokiamus sunkumus. Jiems tenka dešimtis kilometrų kulniuoti per laukinių gyvūnų pilną savaną, brautis kalnų tarpekliais, joti ant žirgo nugaros ar riedėti brolių stumiamu savadarbiu invalido vežimėliu. Filmas savo siužetu pakerėjo milijonus žiūrovų bei sukėlė diskusijas apie švietimo skirtumus pasaulyje bei vaikų motyvaciją mokytis. Filmas rekomenduojamas žiūrovams nuo 10 metų.
Jautri bei pamokanti drama „Gerumo stebuklas“, geriau žinoma anglišku pavadinimu „Wonder“, žiūrovų širdis ištirpdė 2017 m. Pagrindinis filmo herojus gimė su reta veido liga, privertusia berniuką ištverti dešimtis operacijų ir didžiąją gyvenimo dalį praleisti namuose. Visgi pagerėjus sveikatai Ogis gali eiti į mokyklą, tačiau pritapti dėl savo išvaizdos joje nebus lengva.
Juosta pastatyta pagal to paties pavadinimo romaną, o meistriškas grimas nominuotas Oskaro apdovanojimui. Čia vaidina ir tokie žymūs aktoriai, kaip Julia Roberts ar Owenas Wilsonas.
