Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių.
Kultūros istorikės I. Vaišvilaitės knyga skirta geriau pažinti Vilnių ir ypač jo daugiakonfesinį palikimą, kultūriškai turtingas ir išskirtines miesto vietas. Nors leidinyje nemažai istorinės informacijos, knyga lengvai skaitoma, išlaikytas asmeninio pasakojimo stilius, stengiamasi atkreipti dėmesį į detales, kurias, vaikščiodami Vilniaus gatvėmis, dažnai praleidžiame pro akis.
„Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje istorija. Tai tik palydovas keliems pasivaikščiojimams po miestą, kurio krikščioniškoji istorija nusipelno didesnio dėmesio. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą šios knygos savitumą – tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų“, – knygą pristato autorė.
Knygoje skelbiami autentiški trečiosios vilniečių kartos atstovės teatro kritikės ir istorikės, dramaturgės, aktyvios Vilniaus istorinio paveldo gynėjos Gražinos Mareckaitės pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse.
Leidinį iliustruoja autorės šeimos albumo, taip pat Vilniaus fotografų nuotraukos, kuriuose pažįstamas miestas ir jo žmonės pamatyti ir įamžinti ypatingu kampu.
Tai – trečiasis atnaujintas kultūrinio gido „Vilniaus skulptūrų kelias“ leidimas. Atnaujinimai ne tik knygos viduje, pasikeitė ir viršelis: įprastą mėlynąją pakeitė saulėta oranžinė.
Naujienų netrūksta: net 15 skulptūrų jums prabils ne tik iš knygos puslapių – galėsite sulaukti jų skambučio telefonu! Kviečiame pasivaikščioti po besikeičiantį Vilnių – miestą, kuriame skulptūros gyvena lyg žmonės – vienų nebelieka, atsiranda naujų: knygoje atrasite paminklą bankininkui Vladui Jurgučiui, atlietą iš metalinių litų, naujamiestyje jaukiame skvere surado sau vietą dar viena pasaulinė žvaigždė – Džonas Lenonas. Knyga „Vilniaus skulptūrų kelias“ palengvėjo net 200 gramų – imkit ir vaikščiokit!
Knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias“ pristatomos 157 Senamiestyje, centre ir toliau nuo jo esančios skulptūros bei jų autoriai, pateikiamas pavienių objektų ir skulptūrų parkų sąrašas. Atnaujintame kultūriniame gide taip pat rasite naują „Vilniaus kalbančių skulptūrų maršrutą.
Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį. Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.
Janas Bułhakas (1876–1950), žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus vaizdų fotografas, šiame mieste praleido beveik visą brandųjį savo gyvenimą. Čia įsikūręs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jis dirbo miesto fotografu, buvo jo gyvenimo liudininkas bei dalyvis – fotokamera fiksavo istorinius ir kultūrinius įvykius, fotografavo istorines asmenybes ir paprastus vilniečius, bažnytines ir etnografines šventes, dokumentavo architektūros paminklus. Pirmoji knyga skirta svarbiausiai Jano Bułhako kūrybos temai – senajam miestui įamžinti. Antroje knygoje tęsiamos Jano Bułhako fotografinės kelionės po senąjį miestą. Joje, kaip ir pirmojoje, publikuojamos Vilniaus kraštovaizdžio ir jo architektūros paminklų fotografijos. Trečioji knygos dalis – tai svarbiausių XX a. pirmosios pusės miesto gyvenimo įvykių vizuali kronika, papildyta amžininkų portretais, etnografiniais vaizdais bei meniškais Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiais.
Iš prancūzų kalbos versti Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko atsiminimai – vertingas liudijimas, atskleidžiantis XIX a. pirmosios pusės Vilniaus aktualijas: universiteto istoriją, to meto mediciną, itin intensyvų kultūrinį ir politinį miesto gyvenimą. Aprašomi įžymūs to meto mokslo, kultūros, aukštuomenės žmonės, su kuriais atsiminimų autoriui teko bendrauti. Knygoje daug informacijos ir apie eilinių žmonių, įvairiausių luomų kasdienybę, ligas, gydymo būdus.
„Vilnius atrodė chaotiškai. Daug rūmų, aplink – menkos lūšnos. Puiki itališko stiliaus miesto rotušė stovėjo gražioje, barakų prigrūstoje aikštėje. Didingos katedros link vedančios gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių; lyjant – neišbrendamos.“
Katedros požemiai – nematoma pastato dalis – lankytojams buvo atverti 1991 m. po beveik visą XX amžių vykdytų archeologinių, geologinių, architektūros ir dailės tyrimų bei pamatų tvirtinimo darbų. 2012 m. restauruotuose Vilniaus katedros požemiuose, kriptose, koridoriuose buvo įrengta nauja ekspozicija. Ji pristato šventovės, stovinčios vienoje seniausiai gyvenamų Vilniaus vietų, istoriją, pastato kaitą, čia palaidotus Bažnyčiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelniusius asmenis. Leidinys paaiškina ir praplečia požemių ekspoziciją, supažindina su laidojimo tradicijomis, archeologiniais radiniais ir tyrimais.
Buvęs primirštas itin produktyvaus XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, dailininko, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) kūrybinis palikimas vėl pamažu atgauna savo reikšmę. Keturtomė Vilniaus miesto istorija nuo pat jo pradžios iki 1750 metų (1840–1842) – vienas pirmųjų šio įspūdingo palikimo ženklų. Autorius surinko gausybę spausdintų ir rankraštinių šaltinių, mūsų dienomis daugelio jau neprieinamų, o nepaprastai kūrybinga ir laki jo vaizduotė leido visą šią medžiagą sujungti į visumą. Išverstas į lietuvių kalbą pirmasis šios studijos tomas leis skaitytojui nusikelti prie senojo Vilniaus miesto ištakų, meistriškai, sodriu stiliumi supinta pasakojimo gija ves painiais ir sudėtingais Vilniaus istorijos vingiais iki pat Zigmanto Vazos laikų. Antrame tome – miesto istorija nuo 1632 iki 1750 m., daug vietos skiriama Vilniaus katalikų bažnyčių, vienuolynų kronikai nuo pat jų įkūrimo, atskiras skyrius supažindina su Vilniaus vyskupais. Antras istorinės studijos tomas skaitytojus nukels į bažnyčių miestą, krikščionybei įsitvirtinant.
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidejo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmasyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma. Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę. Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpeščiai ir pramogos – tai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol ilikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
