Publikuota: 2021 m. 3 liepos d. 09:00
„Savo darbus kuriu kaip meno kūrinius, o ne kaip dizaino objektus.“ Pokalbis su menininke Neringa Poškute-Jukumiene

Neringa Poškutė-Jukumienė – juvelyrė, LDS Klaipėdos pirmininkė, Klaipėdos galerijos vadovė. Menininkė kuria šiuolaikinės juvelyrikos kūrinius ir objektus, ieškodama netradicinio jų pateikimo. Neringai Poškutei-Jukumienei šiuolaikinė juvelyrika – tai būdas išsakyti savo poziciją socialiniais, kultūriniais, politiniais klausimais, o drauge – ir provokuoti žiūrovą, įtraukiant jį į meno kūrinį.

– Klausimas gal ir keistas, tačiau tavo atveju, ko gero, dėsningas. Koks tavo santykis su juvelyrika?

– Daugumoje mano darbų juvelyrika funkcionuoja vienu ar kitu būdu. Bet galutiniu rezultatu siekiu žiūrovą intriguoti, pateikdama kūrinį iš neįprastos juvelyrikos suvokimo pusės. Daug galvoju apie juvelyrikos ir dizaino santykį ir juvelyriką kaip meno kūrinį arba jos eksploataciją kūrinyje. Nepaprastai sunku ją ištransliuoti kūrinyje kaip mediją: jeigu paaiškėja, kad kūrinys yra juvelyrika, arba kūrinyje yra juvelyrikos užuominų, jis tuoj pat pavadinamas dizaino objektu. Šis aspektas man yra vienas labiausiai erzinančių, nes aš savo darbus kuriu kaip meno kūrinius, o ne kaip juvelyrinius objektus ir, juo labiau, ne kaip dizaino objektus. Man labai svarbi kūrinio pozicija erdvėje, kūrinio visuma. Be abejo, techniniai dalykai taip pat svarbūs. Jie turi būti atlikti profesionaliai, bet vizualine prasme kūrinys neturėtų kalbėti apie funkcionalumą.

Aš ir kalbu apie juvelyrikos objektą kaip apie meno kūrinį, o ne apie funkcinį objektą, įvardijamą vienu žodžiu – juvelyrika. Esu įsitikinusi, kad tai yra meno kūrinys. Man nepaprastai svarbu, kad juvelyrika, būdama meno kūriniu, transliuotų mano mintis, pasaulėjautą, laikmetį ir erdvę.

– O kaip tavo kūryboje pasiskirsto koncepcija ir įgyvendinimas?

– Man kūrinyje labai svarbu pradžia. Mąstymas, stebėjimas ir pastebėjimas. Kai pagaunu ir pradedu gvildenti idėją, „kutenu“ naratyvą. Jo įvairios pozicijos galvoje įgauna vaizdinius, tačiau tam, kad jos išsirutuliotų, įgytų kokį nors materialų pavidalą, reikės laiko. O laikas būna negailestingas, nes techniniams sprendimams dažnai jo lieka ekstremaliai mažai. Taigi, mano santykis dažnai fizine prasme yra desperatiškas.

Trumpai tariant, pradžioje gimsta idėja, o po to ji labai daug kartų keičia savo materialią formą. Negaliu iš karto nuspręsti, kad bus būtent taip, todėl kūrinio materialus pavidalas kinta, gryninantis idėjai. Anksčiau daug eskizuodavau, bet dabar man kur kas labiau padeda užrašai, kuriuose fiksuoju mintis, po to jas įgarsinu balsu telefono užrašinėje, vėliau jos įgauna vizualinę formą. Darbas su mane supančia aplinka ir tuo, kas vyksta globaliame pasaulyje, vyksta refleksyviai, kol apčiuopiu elementus, kurie galėtų aiškiausiai perteikti idėją.

Juvelyrikos objektas: segės, auskarai. „Laukti“. Medžiagos: varis, emalis, sidabras. 2020. | Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

– Klausantis man ima atrodyti, kad tu eini tolyn nuo juvelyrikos kaip medijos. Ar ji tau darosi vis mažiau svarbi?

– Iš tiesų taip. Gal teisingiau būtų sakyti, kad aš einu ne visai tolyn nuo jos, bet ją traktuoju tik kaip vieną sudedamųjų kūrinio elementų, kaip priemonę, o ne tikslą. Judėdama instaliacijos link, siekiu ištransliuoti žinią, pasitelkdama medijas, integruodama į kūrinį nematerialius objektus, kurie kalba apie kokią nors socialinę problemą ar refleksiją į savo santykį su koncepcija, o juvelyrika tame yra tik vienas iš elementų. Iš dalies man svarbu, kad ji būtų, aš nesiekiu visiškai atsisakyti juvelyrikos. Man labai svarbi intriga, kuri atsiranda, kai žiūrovas prieina prie kūrinio ir suvokia, kad juvelyrika nebūtinai yra tai, ką jis įsivaizdavo tiesiogine prasme, neįdėdamas į tą sąvoką jokios gilesnės prasmės. Žmogus nustemba pamatęs, kad instaliacijos dalis yra funkcionalus papuošalas, nors nebūtinai supranta, kaip jis galėtų puošti. Tokia pozicija yra netikėta ir man ji labai aktuali.

– Lietuvių kalboje žodis „papuošalas“ tiesiogiai susijęs su puošyba. Todėl menininkams dažnai sunku įvardinti savo kuriamus objektus, kurie su puošimu nieko bendra neturi, o visuomenę dažnai tai trikdo, nes tradicinis suvokėjas juvelyrą dažniausiai vis dar suvokia kaip papuošalų kūrėją. Iš to kyla terminų problema, kadangi menininkai stengiasi praplėsti juvelyrikos sampratą, o visuomenėje jos suvokimas visgi tebėra šiek tiek klaidinantis. Kalbiniu požiūriu mes esame komplikuotoje padėtyje. Viename interviu tu sakai: savo kūryba siekiu atskleisti ne juvelyrikos kaip materialios vertės vaizdo išraišką, bet kitą šios nišinės vaizduojamojo meno srities šiuolaikinę kokybę. Ką turi galvoje?

– Aš ir kalbu apie juvelyrikos objektą kaip apie meno kūrinį, o ne apie funkcinį objektą, įvardijamą vienu žodžiu – juvelyrika. Esu įsitikinusi, kad tai yra meno kūrinys. Man nepaprastai svarbu, kad juvelyrika, būdama meno kūriniu, transliuotų mano mintis, pasaulėjautą, laikmetį ir erdvę. Tarkim, naujausioje savo instaliacijoje aiškiausiai išsakau tai per sau užduotus uždavinius – perteikti mintis, idėją. Instaliacioje pasitelkiau veidrodį, kuris buvo svarbiausias viso darbo objektas vien jau semantine prasme, o kur dar tiesmukoji… Instaliacijoje „Regalijos. Kvietimas „Būk meru“ iš serijos „Ribos“, kalbu apie tai, kad tik atsistojęs veidu į save tu pamatai save iš tiesų. Meno kūrinyje vaizdo formavimas pasitelkiant veidrodį labai klaidino, nuvedė į paralelinę realybę, bet veidrodyje išryškėjo tam tikri dalykai, kurių paprastai neįmanoma pastebėti. Veidrodis – labai funkcionalus mūsų buities daiktas, kaip ir papuošalas, todėl jis per daug elementariai suvokiamas. Instaliacijoje juvelyrika buvo pateikta geometrinių plokštumų ant veidrodžio forma, kuri tapo atradimu tiems, kas įsivaizduoja, jog atėję į parodų salę gali pamatyti viską, bet iš tiesų tai įrodymas, kad tai – neįmanoma. Esu įsitikinusi, kad ne tik aš, bet ir dauguma mūsų turi tokių dalykų, kuriuos galima pamatyti tik tuomet, kai juos kas nors parodo pirštu. Tos regalijos ir buvo toks neapčiuopiamas dalykas – jų nebuvo įmanoma iškart pamatyti ir pagauti savo kūnu, jomis „pasipuošti“ galėjai, tik suradęs tam tikrą savo ir erdvės santykį, savo ir regalijų santykį, savo ir veidrodžio santykį. Tik tuomet galėjai suvokti, kad tu pats esi „žaidėjas“ ir tai, kas tave puošia, pagauni, tik įėjęs į kūrinio erdvę ir joje „žaisdamas“.

Man ne tokios svarbios technologijos, nesvarbu, kaip sudėtingai kūrinys padarytas, net ir medžiagos nėra taip svarbu. Man svarbiausia, ką tuo norima pasakyti. Kasdien matau daugybę įvairiausių kūrinių, peržiūriu didžiulius jų kiekius stebėdama ir sekdama užsienio šiuolaikinės juvelyrikos platformą, kurios turiniu dalinuosi su VDA Telšių fakulteto studentais, nes ten dėstau. Pati vieną dieną pajutau, jog manęs niekas nebestebina. Jeigu magistro studijų metu daug kas, ką mačiau internete, atrodė labai įdomu ir nauja, tai vėliau daugybė dalykų pasidarė įprasti ir nuobodūs. Nebesinorėjo analizuoti, nei kokias technologijas taikant tai padaryta, nei nagrinėti formos – ji sudėtinga ar paprasta. Man norėjosi visai kitos juvelyrikos kalbos, norėjosi kurti ne mažą ir sunkiai pastebimą technologinį, tik per mikroskopą įvertinamą šedevrėlį, vizualų daikčiuką, kuris pamatytas, o dar blogiau – parodytas meno lauke, niekaip neneš tokio prasminio krūvio, kokį turi didelis viena spalva nutapytas paveikslas. Šaržuoju, bet tikiu, kad suprantate, ką turiu omenyje.

Juvelyrikos objektai: žiedai. „NeSidabras“. Jūros išplauta raudono molio plytos dalis. 2017. | Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

– Juvelyrika tavo kūryboje vaidina tikrai ne puošybinį, ne dekoratyvinį vaidmenį. Per ją išryškėja koncepcija. Bet čia mano dėmesį traukia vienas momentas: juvelyrika visuomet yra susijusi su žmogaus kūnu. Jeigu tos sąsajos nėra, tada darbas jau priskirtinas mažosios plastikos sričiai. Todėl juvelyrika neegzistuoja atskirai nuo kūno. Kokį vaidmenį žmogaus kūnas vaidina tavo kūryboje? Koks tavo santykis su kūnu ir kūniškumu?

– Santykis su kūnu ir yra galbūt vienintelis dalykas, išduodantis, kad mano kūriniuose visgi galima aptikti juvelyriką. Pavyzdžiui, eksponuodama savo solo parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose 2019-aisiais vienoje iš instaliacijų (jos pavadinimas „In gold we trust“ buvo pasirinktas ir kaip visos parodos pavadinimas), video darbe ant savęs dėjau 24 karatų auksą. Kitos prasminės detalės, kaip aukso žodžiai, auksinės odos bateliai, aukso imitacijos, tekstilinė striukė, buvo tik elementai, pirštu bakstelėjantys į medžiagos fiktyvumą ir utopinį reikšmingumą. Įveiklindama savo kūną instaliacijoje demonstruoju savo asmeninę galią valdyti šią medžiagą ir elgtis, kaip tik noriu. Tačiau tą gali padaryti bet kuris iš jūsų! Todėl niekada nevengiu ir papildomų „žaidimo“ elementų, kurie parodytų, kad tas objektas iš tikrųjų tėra tik daiktas, kol su juo nepradedi žaisti. Tai reiškia, kad bet koks konceptualios juvelyrikos objektas gali ištransliuoti pagrindinę mintį tik drauge su kūnu. Bet net ir tuomet man įdomiau, kai tas objektas yra ne dekoratyvus, o labiau provokatyvus. Tarkim, auksiniai žiedai, toje pačioje instaliacijoje išeksponuoti ant į sieną sukaltų vinių, buvo atlieti nuimant atspaudus nuo mano rankų, pirštų odos. Pati mintis nėra nauja, tai šimtą kartų matytas dalykas, panašių galima rasti bet kokiame kataloge. Bet mano instaliacijoje tikslas buvo tiesmukai žiūrovui parodyti, jog jo paties kūnas irgi gali būti puošmena. Kad kūno nereikia kažkaip specialiai performuoti, išblizginti ir nupoliruoti, kad tiktų menui, bet kad pats žiūrovo kūnas ir jo oda gali būti turinys. Provokavau paimti ir matuotis.

Man visada norisi žiūrovą paprovokuoti. Edukaciniu požiūriu tam tikra prasme privalai žiūrovą šiek tiek pavedžioti už nosies. Juk paprastai parodų lankytojas negalvoja nei apie juvelyriką apskritai, nei apie juvelyriką kaip mediją, kol jo nusistovėjusios sampratos nepagauni ir nepapurtai. Todėl instaliacijoje „Regalijos. Kvietimas „Būk meru“ ant veidrodžių buvusias regalijas papildau kitomis medijomis. Specialiai pasitelkusi video vaizdą, ant jo geometrines detales dėliojau suformuodama kūno ir juvelyrinio objekto santykį tam, kad žiūrovas atrastų momentą, nurodantį, kaip jam pačiam elgtis erdvėje. Tas video vaizdas buvo kaip nuoroda žiūrovui, kaip jo kūno santykio su meno kūriniu instrukcija.

Galbūt šiuo metu taip ir būtų galima apibūdinti mano kūrybą – kad aš kuriu ironišką, provokatyvų ir interaktyvų turinį, su kuriuo noriu įsibrauti į erdvę, kuri įprastai tokių darbų nelabai linkusi įsileisti

– Išeina, kad žmogaus kūnas yra kaip kūrinio komponentas; tai reiškia, kad žiūrovas turi „atsinešti“ savo kūną ir sudalyvauti kūrinyje.

– Manau, kad taip, toks ir yra vienas iš galimų tikslų. Man svarbu, kad žiūrovas pagautų mintį. Kartais labai džiaugiuosi, kai kas nors po parodos atsiunčia nuotrauką ir parašo: žinai, supratau, ką norėjai pasakyti. Bet tikrai žinau, kad daugybė žmonių taip ir nesuprato kūrinio esmės. Tai truputėlį užgauna mano kaip menininkės ambiciją. Jei aš su savo kūriniu dalyvauju ne specializuotoje, juvelyrinio konteksto parodoje, yra maža tikimybė, kad mane supras netikėtoje erdvėje. Dalyvaudama grupinėje parodoje, kur eksponuojami įvairių žanrų – tapybos, skulptūros, objekto, medijų – meno kūriniai, matau, kad žiūrovai neidentifikuoja mano darbo, neįvardija, niekaip jo negali suvokti. Kartais tą priimu labai skausmingai, nes tai reiškia, kad žiūrovas tai, ką mato, priima visiškai tiesiogiai. Jei juvelyrika būtų padėta po stiklu, jis ją suprastų. Tačiau to, ką darau aš, jis neidentifikuoja. Visgi pastarųjų metų kuratorinė praktika man leido suprasti, kad reikia ne pykti ir nervintis, bet nuolat duoti žiūrovui galimybę išbandyti savo suvokimo ribas, skatinti jo atėjimą į parodą, ieškojimą ir atradimą. Manau, kad įsivardinau savo misiją kūryboje.

– Akivaizdu, kad tau labai svarbus kontaktas su žiūrovu, su publika. Aš čia girdžiu savotišką nuoskaudą, kad juvelyrika uždaryta savo žanro rėmuose tarsi kokiame narve. Tu sakai:  jeigu tavo darbai būtų juvelyrikos parodoje, tai į juos būtų žiūrima vienaip, o kai jie išeina iš savo saugios erdvės ir patenka į kitą kontekstą, auditorija jų neidentifikuoja, neperskaito, ką tu nori pasakyti. Tas rodo, kad tau labai svarbu ne tiek pats kūrinio padarymo faktas, kiek interakcija su žiūrovu. Ar galima sakyti, jog tu nebūsi laiminga, jeigu padarysi darbą, bet jis neišeis už dirbtuvės sienų? 

– Net jeigu aš jį turėsiu juvelyrikos parodoje, man nebus taip malonu. Galbūt šiuo metu taip ir būtų galima apibūdinti mano kūrybą – kad aš kuriu ironišką, provokatyvų ir interaktyvų turinį, su kuriuo noriu įsibrauti į erdvę, kuri įprastai tokių darbų nelabai linkusi įsileisti. Labai gerai pamenu, kaip aukščiau minėtoje parodoje aš sukaliau į sienas vinis ir ant jų užmausčiau auksinius žiedus. Visi sakė: negi tu taip ir paliksi tuos žiedus kaboti tokiuose dideliuose rūmuose? Nesvarbu, kad čia yra kamerų, bet juos vis tiek išneš, jie mažyčiai, nepastebimi. Iš tiesų įprasta, kad pirmas impulsas yra sukišti darbus į vitrinas ir ten laikyti. Tačiau man rūpi provokacija, aš siekiu kūrinį išvesti iš vitrinų, noriu, kad žiūrovas, aktyvią naujieną sužinojęs dėl meno kūrinio, jame dar atrastų ir juvelyrikos mediją, kad nustotų į ją žvelgti taip, lyg vienintelis galimas jos pavidalas būtų šaltas vitrininis neliečiamas dalykas po stiklu, o materiali vertė – vienintelė vertingoji savybė.

Skulptūrinis objektas „Matriarchatas“ . Medžiagos: varis, plienas, emalis. 2019. | Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Instaliacijos „In Gold We Trust“ dalis. Auksiniai žiedai. 2019. | Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

– Man atrodo, tu viena iš nedaugelio  menininkių, kuri nevengia socialinių, politinių temų. Lietuvių juvelyrikoje tai labai retai pastebima, nuo XX a. pabaigos žiūrint, tėra vos keli žmonės, kurių darbuose bent šiek tiek atsispindi aktualijos. Panašu, kad dažniausias modelis yra toks: menininkai susikuria savo stilių, susikuria savo pasaulį ir tada labai jaukiai jame toliau kuria savo objektus. Bet už to pasaulio sienų jie neišeina, į tai, kas vyksta už jo ribų, jie niekaip savo kūryba nereaguoja. Tavo pozicija, regis, yra visiškai priešinga.

– Aš turiu asmeninį tikslą: mano kūrinys turi kalbėti apie kokią nors problematiką, apie dalykus, kurie man, kaip kūrėjai, yra svarbūs, gyvenant čia ir dabar. Socialinis, istorinis, galbūt politinis ar dar koks nors diskursas yra galimybė visam dabartiniam sociumui pažinti meno kūrinio idėjos medijas, o ne žavėtis tiesiog gražiu objektu. Galbūt taip yra ir dėl to, kad žodis „gražus“ man dažnai skamba kaip pats lengviausias, iš kartos į kartą perduodamas reliktas; tu nebejudini savo vidinės inercijos, kad pagalvotum apie juvelyrikos meno kūrinį kaip nors kitaip.

Man labai malonu, kai žiūrovas pagavus, atpažįsta elementus, kūrinyje pastebi dabarties socialinę arba politinę problematiką. Pavyzdžiui, pastarieji du mano kūrybiniai projektai – instaliacijos „Mero žiedas“ ir „Regalijos. Kvietimas „Būk meru“ buvo nukreipti konkrečiai į Klaipėdos miesto merą, nes jie paremti bendravimo/bendradarbiavimo su visuomene, kurioje esu ir aš, patirtimi, parodančia tam tikrus dalykus, kurie yra lyg ir paremti visuotine etika, bet išgryninti tik per asmeninį tiesioginį santykį. Kai savo visuomenėje veiki aktyviai, smalsiai ir atkakliai, tampi arba nugalėtoju, arba pralaimėjusiuoju. Jeigu esi pralaimėjęs, gali slėptis, rinktis nuošalę, nustoti ką nors daryti. Bet aš, kaip menininkė, turiu savo instrumentą – meno kūrinį, kuriuo galiu reflektuoti nepavykusį santykį. Galiu kviesti ironiškai pašiepti tą nesėkmę, bet tuo pat metu ir atkreipti dėmesį į tam tikrus svarbius dalykus: į kai kuriuos valdžios aspektus, socialinius dalykus, kurie gali būti vystomi, o gali nugulti valdžios stalčiuose. Dalykai, kūrinyje nuskambantys ironiškai, netgi sarkastiškai, man yra patys įdomiausi.

– Manau, kad dauguma menininkų vengia aktualijų savo kūryboje, nes jos padaro kūrinį trumpalaikį. Aktualijos yra svarbios tik tam tikru momentu, o paskui, praėjus laikui, kūrinys tarsi nebetenka savo vertės. Tavęs tai nebaugina?

– Ne, aš suvokiu tai ir nebijau, kad kūrinys po kurio laiko nebegyvena. Jis paskui gali būti perkuriamas. Ne kartą esu sakiusi, kad mano kūriniai neužsibaigia, jie nebūna tik sukurti ir padėti, jie laukia savo erdvės, kada vėl bus perkurti. Taip gimsta savotiškos serijos, kurios įgyja kitas reikšmes, priklausomai nuo konteksto, bet jas sudarantys kūriniai gali būti panaudoti lyg detalės – medijos – kitiems darbams. Tai manęs nebaugina. Kita vertus, jei kūrinys labai stipriai susijęs su konkrečia vieta, jos aktualijomis, jį gali būti keblu perkelti kitur. To kūrinio idėja tampa ne toks aktualus kitame paribyje, bet tai yra dalykas, kuris išsisprendžia kūrybiniame procese. Todėl niekada nemanau, kad kūrinys negali būti perkurtas ir perdėliotas į visai kitą aktyvą, kuris galbūt pasufleruos man idėjų, susijusių su kitu miestu, su kito miesto asmenybėmis, reiškiniais, aktualijomis tuo metu ar laiku ir nauja inspiruojančia erdve. Ko gero, tame yra dar vienas aktualus kūrinio gimimo ir mirties klausimas.

– Kiek galima spręsti iš pasisakymų viešoje erdvėje ir iš projektų, tu labai tampriai susijusi su Klaipėda. Atrodo, kad su šiuo miestu užmezgei labai svarbų emocinį ryšį?

– Aš ne klaipėdietė ir iki atvykimo gyventi į šį miestą apie jo istoriją ir esatį žinojau nedaug. Tačiau pažintis su kolega menininku Aurimu Anusu mane nepaprastai įdomiai įvedė į klaipėdietišką kontekstą. Ir nors Klaipėdoje atsidūriau atsitiktinai, tačiau jaučiuosi susijusi su šiuo miestu ir noriu jame veikti. Miestas labai inspiruoja ir yra geriausiai mano vidinį identitetą atliepianti vieta. Be to, šiuo metu jau ketvirtus metus esu Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė. Per šį laiką pažinau ir suvokiau kultūrinio lauko „spektaklių“ vaidmenų atlikėjus, įgijau patirties kultūros vadybos srityje, esu Klaipėdos galerijos vadovė. Be to, dalyvauju kultūros arterijos formavime Klaipėdos savivaldybės Kultūros ir meno taryboje. Joje matau tam tikrus perspektyvius vizualaus meno protegavimo aspektus ir galiu prie jų kūrimo prisidėti. Savo asmenine iniciatyva ir ištekliais prisidedu prie įvairių kultūros ir meno projektų kūrimo, įgyvendinimo. Pažintys ir naujos iniciatyvos tarp menininkų man yra svarbus šios vietos ir mano santykis. Būdama daugelio projektų vadove imuosi visuomeninės, dažnai labai nevertinamos ir plakamos iniciatyvinės veiklos. Tačiau kol kas, kol turiu jėgų, siekiu ne egoistiškai sukurti tik savo meno kūrinį ir apie jį kalbėti, bet ir dirbti visuomeniškai reflektuojant, kvėpuojant tuo pačiu, kaip ir daugelis profesionalių menininkų šiame mieste su rūpesčiu ir atvira širdim žvelgiančiu į šiandienos ir rytojaus Klaipėdą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.