Publikuota: 2020 m. spalio 11 d. 09:00
Vilniaus grafikos meno centro kūrėjos: „Kiekvienu leidiniu norime pratęsti ilgai rengtų parodų gyvavimą“

Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė (J. Kryževičienės nuotr.) ir knygos „Petras Repšys. Piešiniai“ viršelis (Vilniaus grafikos meno centro nuotr.)

Vilniaus grafikos meno centras (VGMC) – nuo 2000-ųjų veikianti daugiafunkcinė kultūros institucija, kurioje vietiniu ir tarptautiniu lygiu plėtojama parodinė, meninių projektų, edukacinė ir leidybinė veikla (VGMC leidinių galite įsigyti čia). Apie poreikį leisti meno knygas, prioritetus ir kriterijus pasakoja idėjų generatorės ir sumanymų vykdytojos – dailėtyrininkė, parodų kuratorė, Vilniaus grafikos meno centro darbuotoja Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir dailėtyrininkė, parodų kuratorė, Vilniaus grafikos meno centro direktorė Jurga Minčinauskienė. Menininkes kalbina Jolanta Kryževičienė.

– Du dešimtmečius veikiantis Vilniaus grafikos meno centras rengia ne tik parodas, kūrybines dirbtuves, bet ir plėtoja leidybinę veiklą. Kodėl pradėjote leisti knygas, albumus? Ar jautėte tokių leidinių stygių Lietuvoje?

– Visi mūsų leidiniai yra išleisti tyrimais grįstų parodų pagrindu arba atvirkščiai – leidinio sumanymas tampa dėkinga proga surengti ekspoziciją. Deja, bet parodų trukmė yra ribota, nors joms parengti skiriama daug laiko ir lėšų. Tad knygų leidyba mūsų veikloje natūraliai atsirado kaip būtinybė įprasminti tas energijos ir laiko investicijas, kurių pareikalauja istoriniai kultūros ir meno procesų ar asmenybių kūrybos tyrimai. Kiekvienu leidiniu norisi pratęsti ilgai rengtų parodų gyvavimą neribotam laikui, garantuoti tolesnę, ne vienerius metus trukusio tyrimo sklaidą bei skatinti tolesnes temos diskusijas ir tyrimus.

Paroda ir ją lydintis išsamus katalogas yra įprasta pasaulinė praktika, kurią įgyvendiname ir savo darbe. Tiesa, Lietuvoje būdingiau, jog muziejai rengia didelės apimties, istorines, apžvalgines ekspozicijas ir jas lydinčius katalogus. Tad leidybos požiūriu tokia muziejinė strategija mums yra labai artima, nors struktūra, masteliu ir turimais resursais VGMC toli gražu negali prilygti muziejinio tipo institucijoms. Manome, jog, priklausydami smulkių kultūros institucijų kategorijai, savo leidybos apimtimis ir turiniu esame kažkiek išskirtiniai.

Abi esame dailėtyrininkės, tad tyrimais grįstas, istorines parodas ir leidinius rengiame pačios arba bendradarbiaujame su dailės istorikais, įgyvendindamos jų pasiūlytas idėjas. Apžvelgus visą VGMC knygų spektrą, akivaizdu, jog kiekvienas leidinys yra tapęs reikšmingu indėliu į Lietuvos kultūros tyrimų lauką, nes dailės procesai, menininkų kūryba ar kažkuri viena tos kūrybos dalis į dienos šviesą yra iškeliama ir aktualizuojama pirmą kartą. Vadinasi, lig tol šioje srityje nebuvo nuveikta nieko arba turimos žinios buvo labai fragmentiškos, joms trūko profesionalios analizės, sisteminimo ir apibendrinimo. Tad galima drąsiai teigti apie tokių leidinių stygių ir mūsų pastangas užpildyti spragas.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

– Kokia buvo pradžia, pirmasis leidinys, gal prisimenate jo atsiradimo istoriją?

– Pirmasis išsamus leidinys – tai parodos katalogas KŪNAS. Lietuvių grafika 1980–2013. Jis buvo sudarytas remiantis 2013 m. birželį – liepą devyniose Vilniaus meno galerijose veikusio to paties pavadinimo parodų ciklo ekspozicijomis. Parodos ir leidinio sumanymas mums, dviems menotyrininkėms, kilo iš asmeninio profesinio smalsumo bei noro naujai pažvelgti į konkretų lietuvių grafikos meno raidos tarpsnį, kuriam jau kuris laikas trūko atidesnio dėmesio ir teorinių apibendrinimų. Dirbdamos grafikos centre, turėjome idealias sąlygas plėsti ir gilinti savo tyrimų srities žinias. Dėl to Kūno idėja radosi labai natūraliai, vedama kasdienio darbo ir nuolatinio bendravimo su menininkais patirties bei mokslinio smalsumo. Turėjome progą apsilankyti daugiau nei 50-ties menininkų dirbtuvėse, daug laiko praleidome ieškodamos duomenų privačiuose ir valstybės archyvuose bei tyrinėdamos kūrinių rinkinius atsirinkome darbus ir iš jų sudarėme 10 kolekcijų, kurios savitai ir išraiškingai bylojo apie žmogaus kūną kaip vieną iš pagrindinių meninio vaizdavimo objektų lietuvių grafikoje.

Pirmasis leidinys išryškino mums svarbias vertybes, kuriomis savo veikloje vadovaujamės iki šiol. Viena pagrindinių – ypatingas dėmesys leidinio rengėjų kolektyvui, profesionalios komandos (dizainerių, fotografų, vertėjų, redaktorių, spaudos specialistų ir kt.) sutelkimas. Vizualinį Kūno parodos ir leidinio identitetą kūrė žinomas dizaineris Karolis Strautniekas. Kūnas suteikė svarbios patirties daugeliu prasmių – tiek kalbant apie parodos ir leidinio apimties užmojus ir didelio medžiagos kiekio suvaldymą, tiek apie patikimos komandos telkimą, tiek darbą su spaustuvėmis. Nors tai buvo pats pirmas mūsų įgyvendintas didesnės apimties projektas, džiugu, kad Kūnas sulaukė gausių ir teigiamų kritikos atsiliepimų, o leidinys buvo įvertintas diplomu gražiausios knygos konkurse.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

– Kokie pagrindiniai jūsų leidžiamų knygų ar albumų atrankos kriterijai? Ar tai yra daugiau jūsų centro kuruojami menininkai, ar tos asmenybės, kurių kūrybai trūksta dėmesio Lietuvoje?

– Viena pagrindinių mūsų centro veiklos krypčių yra lietuvių dailės istorijos tyrimai ir reprezentacija, vykstanti tiek parodų, tiek leidinių formatu. Dėl to mūsų akiratyje, visų pirma, atsiranda tie kūrėjai, kurių indėlis į Lietuvos kultūrą ir jos raidą yra reikšmingas. Iš vienos pusės, tai yra asmenybės, kurių darbai nestokoja tyrėjų dėmesio ir jie yra pakankamai žinomi plačiuose visuomenės sluoksniuose, kaip antai Petras Repšys ar Mikalojus Povilas Vilutis. Bet tuo pačiu norime atkreipti dėmesį ir į tuos menininkus, apie kurių darbus viešo kalbėjimo nėra daug, jų kūryba mažai tyrinėta, nors jos svarba, poveikiu ir vieta nacionalinėje kultūroje yra neabejojama. Geriausi tokio fenomeno tyrimo pavyzdžiai yra Lietuvos grafinio dizaino klasiko Telesforo Kulakausko (1907–1977) monografija ir skulptoriaus Rimanto Sakalausko kūrybos albumas (abiejų leidinių sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė). Paprastai tokiose knygose į visumą yra susisteminamas ir tyrėjų interpretuojamas, dažniausiai plačiai išblaškytas menininko paveldas, žinios apie jo gyvenimą, pateikiamas gausus pluoštas kūrybos pavyzdžių, kuriuos pasitelkus drauge pasakojamas ir dailininko gyvenimas, kūrybos ištakos ir kūrinių sklaida. Tokios knygos – jau savaime vertingi šaltiniai, kurie praplečia įprastą dailės istorijos naratyvą, skatina atrasti gilesnius elitinės kultūros klodus.

Kitas svarbus kriterijus, atsirenkant leidybos projektus, yra mūsų siekis bendradarbiauti su dailėtyrininkais, prisidėti prie jų atliekamų tyrimų sklaidos. Vienas iš puikių pavyzdžių yra bendradarbiavimas su dailės istorike Giedre Jankevičiūte, kurios dėka mūsų leidybinės veiklos produktyvumas ir kokybė šiandien yra pasiekusi tokį lygį, kuriuo neslepiamai didžiuojamės. Nuo 2014 m. išleidome net keturis Jankevičiūtės parengtus leidinius – visi jie yra reikšmingi nacionalinės mūsų dailės istorijos dokumentai. Apskritai Jankevičiūtės indėlis į XX a. Lietuvos dailės tyrimų lauką yra išskirtinis.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

Kita bendradarbiavimo sėkmės istorija siejasi su 2014 m. dailės istorikių Giedrės Jankevičiūtės ir Laimos Laučkaitės-Surgailienės kuruota paroda ir parengtu leidiniu Okupacijos realijos. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos plakatai. Buvome viena iš nedaugelio Lietuvos institucijų, tokiu būdu paminėję I-ojo Pasaulinio karo 100-metį. Ir tąkart, ir dabar žinome, kaip svarbu prisidėti prie platesnio konteksto istorinių tyrimų ir jų sklaidos visuomenės tarpe, žmonių santykio su istorija skatinimo. Paroda ir leidinys pristatė karo laikotarpių Lietuvos realijas ir grafikos taikymą propagandos tikslais. Džiaugiamės puikaus meninio lygio ekspozicija, kuri nenusileido tuo pat metu kitose Europos šalyse vykusiems minėjimo renginiams. Šiuo atveju aiškiai pasimato parodos katalogo reikšmė rengiant tokio pobūdžio ekspozicijas. Okupacijos realijų paroda truko nepilną mėnesį, o papildantis leidinys tapo jos tęsiniu ir, kas itin svarbu – sulaukė tarptautinės bendruomenės dėmesio. Jį, kaip aktualų propagandos veikimo tyrimą, skirtingas tautas ir valstybes jungiančios karo patirties dokumentą, iki šiol įsigyja įvairios užsienio bibliotekos ir mokslo centrai, jau nekalbant apie išeivijos bendruomenę ir visus, besidominčius istorija.

Tęsiant bendradarbiavimo temą, norisi akcentuoti, kad pastaraisiais metais skatiname ir jaunos kartos dailėtyrininkus – vien šiemet su jais rengiame dvi istorines parodas ir katalogus. Šiemet, gegužės – liepos mėnesiais jau buvo pristatytas tyrimas Hei, poparte! Lietuvos grafikų kūryba XX a. 7–8 dešimtmečiais (kuratorė ir leidinio sudarytoja Deima Žuklytė-Gasperaitienė), o metų pabaigoje laukia Gabrielės Radzevičiūtės kuruojama paroda ir leidinys Grafikas su fotokamera. Vytautas Jurkūnas (1910–1993).

– Daug leidinių yra gimę po jūsų rengtų parodų. Kada ekspozicijos virsta leidiniais?

– Tiesą sakant, visi mūsų leidiniai yra atsiradę kartu su paroda arba kaip tolesnė parodos tąsa, o tam tikrais atvejais būtent leidinio sumanymas paskatina surengti parodą. Visų mūsų knygų herojų kūryba ar kontekstiniai istorijos, kultūros, dailės procesų tyrimai (pvz. Okupacijos realijos, Hey, poparte!) be išimties buvo eksponuoti įvairiose parodų salėse. Ekspozicijos virsmas leidiniu dažniausiai įvyksta kartu su parodos sumanymu. Kaip jau buvo kalbėta, išsamus pasirinktos temos tyrimas trunka vienerius metus ar dar daugiau. Jis apima darbą privačiuose ir instituciniuose archyvuose, nuolatinį bendravimą su menininkais, lankymąsi asmeninėse ir institucinėse kūrinių kolekcijose, po kruopelę renkant faktus. Nuo pat pradžių būna dirbama dviem frontais – projektuojama, kas bus rodoma ekspozicijoje ir kaip atrodys leidinio turinys. Pasikartosiu, jog būtų labai neekonomiška ir neefektyvu, jei ilgą laiką trukusio kruopštaus darbo rezultatai visuomenei būtų prieinami vos mėnesį ar, geriausiu atveju, kelis (tokia įprasta parodų trukmė nemuziejinėse institucijose). Parodas papildantys leidiniai tampa svarbiais dokumentais, užtikrinančiais tyrimo tęstinumą, jo tolesnę sklaidą ir sudaro prielaidas tolesniems šios srities tyrimams bei interpretacijoms. Beje, ekspoziciją lydinčiame kataloge paprastai pateikiama daugiau tekstinės ir vaizdinės informacijos, nei parodoje, kurios apimtį neretai riboja fizinės erdvės galimybės. Tai ypač aktualu didelių tyrimų atveju – leidinys užtikrina, kad visa vertinga medžiaga bus įamžinta.

Idealiu atveju leidinys pasirodo kartu su paroda. Tačiau ne vieną knygą esame išleidę  ekspozicijai tebevykstant ar jau pasibaigus. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių. Blogiausia, kai norai nesutampa su galimybėmis ir leidinys vėluoja dėl finansinių aspektų. Tačiau kartais vėlesnis leidinio pasirodymas būna sąmoningas visos rengėjų komandos sprendimas, dažniausiai dėl noro skirti papildomo laiko tyrimo plėtojimui. Būtent tokiu principu vyko, pavyzdžiui, M. P. Vilučio monografijos rengimas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai leidinio rengimo procesas inspiruoja parodos organizavimą. Tokiomis aplinkybėmis 2019 m. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo surengta R. Sakalausko piešinių ekspozicija, pristatanti nedidelę, palyginus su gausiu leidinio turiniu, menininko kūrybos dalį.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

– Meno leidiniams labai svarbus estetinis kriterijus. Kokius knygų dizainerius, apipavidalintojus pasitelkiate? Kiek aptariate knygos leidimo detales? Ar paliekate visišką laisvę kūrėjams?

– Mums labai svarbus knygos rengėjų komandos – vertėjų, fotografų, redaktorių, etc. – profesionalumas, neaplenkiant nei vienos srities, o knygos estetinę pusę manome esant prioritetu. Dėl to labai atsakingai renkamės dizainerius. Dažnai bendradarbiaujame su knygos dailininku Gedu Čiuželiu, apipavidalinusiu beveik pusę visų mūsų leidinių. Labai vertiname jo gebėjimą talentingai derinti klasikinį knygos dizainą su neordinariais, rafinuotais sprendimais. Galvojame ne tik apie dabarties, bet ir apie ateities skaitytoją, norime, kad mūsų leidžiamos knygos ne tik šiandien, bet ir vėliau tarnautų kaip elegantiški, skoningo dizaino pavyzdžiai, išlaikantys subalansuotą santykį tarp išorinės estetikos ir dalykinio turinio. Būtent tai ir atspindi Čiuželio apipavidalinti leidiniai, nepavaldūs trumpalaikėms madoms.

Reikia pripažinti, jog knygos rengimo procese dalyvaujame aktyviai. Su knygos dailininku aptariame ne tik turinio išdėstymo, vaizdų ir tekstų pateikimo subtilybes, tačiau nemažai laiko praleidžiame diskutuodami apie medžiaginę leidinio pusę – formatą, popierių, viršelį, etc. Ypatingai daug dėmesio skiriame detalėms, kurios iš pirmo žvilgsnio nėra matomos, tačiau kuria vientisos ir kokybiškos visumos įspūdį. Nemažai estetinių knygos sprendimų priimame po bendrų diskusijų, bet tuo pačiu niekada neperžengiame ribos, už kurios prasideda knygos tvarkymą išmanančio kūrėjo teritorija. Tuomet jau tik nuo leidinio dizaino autorius priklauso, ar medžiaga suskambės, ar įgaus patrauklų pavidalą, skatinantį paimti knygą ir mėgautis kiekvienu jos atvartu. Panašiai dirbame ir su kitais komandos nariais – fotografais, vertėjais, redaktoriais. Svarbiausia, kad būtų abipusis pasitikėjimas ir panašus požiūris į atliekamą darbą – tai nuveda į pageidaujamą rezultatą.

Smagu, kuomet ne tik leidinio turinį, bet ir estetiką pastebi ir įvertina profesionalai. Asmeniškai mums įsiminė prieš keletą metų VGMC viešėjusių Romos nacionalinio grafikos instituto vadovių nuoširdus žavėjimasis mūsų leidinių dizainu ir spaudos kokybe. Tokios reakcijos įrodo, kad šioje srityje judame tinkama linkme.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

– Meno leidiniams keliami aukšti leidybos kokybės reikalavimai. Ar sudėtinga Lietuvoje išleisti kokybišką meno leidinį?

– Sudėtingumo lygis tikriausiai priklauso nuo požiūrio. Pritariame, kad meno leidiniams yra keliami aukštesni reikalavimai, nei, tarkime, grožinei literatūrai. Dažniausiai kokybės kartelę patys sau, t. y. leidėjai, ir išsikeliame – stengiamės tobulėti, nekartoti klaidų, sekti geraisiais užsienio leidybos pavyzdžiais ir t. t. Kiekvienas naujas leidinys tampa savotišku iššūkiu bei jaudinančia galimybe išbandyti naujas strategijas.

Ne visuomet norisi pripažinti, bet finansinis pagrindas yra itin svarbus, dažnai – tiek turinio rengimą, tiek kokybišką spaudą lemiantis faktorius. Neturint tinkamo biudžeto tenka ieškoti kompromisų, neretai – pigesnių, dėl to kenčia kokybė. Kaip įmanydamos stengiamės tokių situacijų išvengti, rasti kuo palankesnę išeitį. Visuomet gelbsti „kūrybiški“ sprendimai, kaip antai ne kartą yra buvę atvejų, kai dėl knygai pasirinktų patrauklesnių ir, žinoma, brangesnių medžiagų, dvigubai išaugo leidybai skirta sąmata, todėl drastiškai apkarpę kitas išlaidas viską aukojome grožiui ir kokybei.

Žvelgiant globaliau, pvz. į Europos muziejų leidžiamus leidinius, galima teigti, kad situacija Lietuvos meno institucijose, kurios vykdo ir leidybinę veiklą, po truputėlį gerėja. Tačiau gebėjimu kokybiškus leidinius išleisti kone partizaniškomis finansinėmis sąlygomis, matyt, kurį laiką dar galėsime stebinti užsienio partnerius ir svečius. Su nekantrumu laukiame to momento, kai visiems Lietuvos muziejams ir galerijoms, rengiant svarbias parodas bus savaime suprantama išleisti ir juos pristatančius leidinius bei renginio metu platinti kitų leidyklų leidinius ta pačia tema. Deja, bet kol kas tai dažniau išimtis nei taisyklė.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

– Kiek jums svarbus tarptautinis kontekstas? Palaikote ryšius su užsienio meno kuratoriais ir leidėjais. Ar teko organizuoti kolaboracijas, bendrus projektus? Kiek mūsų meno laukas ir leidiniai domina užsienio partnerius?

– Kalbant apie VGMC vykdomą veiklą, be abejonės, tarptautinis kontekstas svarbus, net ir dirbant specifinės meno rūšies, tokios kaip grafika, baruose. Tarptautinis kontekstas mums siejasi ne tik su bendrosios nacionalinės kultūros sklaidos supratimu, tačiau ir su bendru savo vykdomos veiklos į(si)vertinimu platesnėje aplinkoje. Palaikome ryšius su užsienio meno kuratoriais, su kai kuriais jų sieja ne vienerius metu trunkanti kolegiali draugystė ir partnerystė – jaučiame jų susidomėjimą mūsų veikla, domėjimąsi pristatomais menininkais, tuo pačiu ir leidyba. Tačiau VGMC bendradarbiavimas su užsienio partneriais dažniau apsiriboja parodiniais mainais. Deja, bet ambicingi leidybiniai projektai reikalauja ne tik didesnių finansinių, tačiau ir didesnių laiko sąnaudų, juk neretai svarbus ir fizinis autorių susibūrimas, todėl tokio pobūdžio projektai mūsų ir mūsų partnerių darbo kontekste ir tempe yra sunkiai įgyvendinami. Arba jiems dar nepribrendome, pažiūrėsime, ką parodys ateitis.

– Gal galite išskirti knygas, leidinius, kurie jums pačioms buvo svarbūs reikšmingi, galbūt sunkiai skynėsi kelią, bet rezultatu esate ypatingai patenkintos?

– Kaip jau minėjome anksčiau, VGMC vykdoma leidyba yra dvejopo pobūdžio, t. y. leidiniai kuriuos leidžiame subūrę autorių ir knygos rengėjų grupę, bei leidiniai, kurių autorės ir iniciatorės esame pačios. Matyt, intuityviai renkamės arba su mumis pasirenka dirbti asmenys, esantys savo sričių žinovai, su kuriais sutampa ne tik darbo etika, tačiau ir emociniai laukai, atsiranda pasitikėjimas vieni kitais, todėl kiekvieno leidinio atsiradimo kelias buvo be didesnių trikdžių, o santykis itin artimas ir asmeniškas.

Nesumeluosime sakydamos, kad būtent Kūno parodos katalogas užima reikšmingą vietą ir ženklina mūsų, kaip kūrybinio dueto, leidybinės veiklos pradžią. Tai buvo pirmasis mudviejų leidinys, pirmas kartas, kai procesą pačios valdėme nuo pradžių: būrėme komandą, formavome kolekciją, rengėme tekstus, dirbome su dizaineriais, redaktoriais, vertėjais, galiausiai – spaustuve. Toks kūrybinis jaudulys sunkiai pamirštamas, atvirkščiai – jis užkrečiamas.

– Kokį meno leidinių kontekstą matote mūsų šalyje? Ar jaučiate tokių leidinių poreikį? Gal yra nišų, kurios yra tuščios, gal turite siekių ir ambicijų tokias nišas užpildyti?

 – Labai įdomus ir itin kompleksinis klausimas, kurį būtų galima nagrinėti atsižvelgiant į skirtingų leidėjų pobūdį, t. y. apžvelgiant didžiąsias ir mažąsias leidyklas, valstybines kultūros institucijas, muziejus, meno centrus, galerijas ir privačias iniciatyvas. Kadangi skiriasi kiekvieno šio institucijos veiklos kryptis, finansinės ir žmogiškųjų išteklių galimybės, kitokia ir tikslinė auditorija bei pasiūla. Džiaugiamės, kad yra daug sėkmingų ir sektinų pavyzdžių, apie kurių veiklą būtų galima kalbėti atskirai, kaip antai Lietuvos kultūros tyrimų instituto vykdoma leidybinė veikla, leidyklų „Aukso žuvys“ ir „Lapas“ darbai ir pan. Bendras kontekstas yra platus ir įvairus, tačiau išskirtinai kalbant apie meno institucijų veiklą, kuri neretai ir yra pagrindinė meno leidinių kalvė, reikia pripažinti, kad situacija nėra tokia, kokios norėtųsi. Žinoma, pastaruoju metu Mo muziejaus vykdoma veikla ir jų kolekciją bei parodas pristatantys leidiniai suaktyvino meno leidybos lauką bei pačių spaudinių sklaidą ir auditorijos plėtrą. Tai džiugina ir teikia vilčių, kad ilgainiui meno leidiniai gali būti įdomūs ne tik meno lauko auditorijai.

Vilniaus grafikos meno centro nuotr.

Akivaizdu, kad jaučiame kokybiškų meno leidinių poreikį, netgi alkį – dėl to juos ir pačios stengiamės leisti bei su nekantrumu laukiame vis naujų mūsų kolegų darbų, kaskart vildamosi ne tik įdomaus turinio, tačiau ir patrauklios vizualinės išraiškos. Mūsų nuomone, meno leidinys turi būti funkcionalus ir patrauklus išsilavinusiam skaitytojui, profesionaliai įkūnyti turinio ir formos santykį, atliepti šiandienos leidybos ir dizaino galimybes, kartu išlaikyti klasikinę formą, kuri būtų aktuali ir ateityje. Tačiau reikia pripažinti, kad dažnai tenka nusivilti vis dar pasitaikančia stagnaciška inercija ir novatoriškumo stoka. Žinoma, neretai pasitaiko ir atvirkštinių kraštutinumų, kai meno leidinys virsta knygos meno objektu t. y. kai dizaino išmonė ir formos įvairovė paima viršų, o turinys pasitraukia į antrą planą.

Kokybiškų meno leidinių stygius Lietuvoje ypatingai jaučiamas keliaujant po svečias šalis: lankant knygynus, bibliotekas bei meno institucijas. Kaskart stebina užsienio muziejų ir galerijų veiklos modelis – galėjimas vykdyti ilgalaikius tyrimus bei juos viešinti parodų, leidinių, edukacijų pagalba, bei adekvačios finansinės galimybės visavertiškam jų įgyvendinimui. Šios profesinės prabangos ir komforto mums kol kas belieka tik baltai pavydėti. Žinoma, visi daugiau ar mažiau susiduria su kultūros finansavimo stoka. Tą patvirtina ir mūsų kolegos, tai juntama ir viešoje polemikoje užsienio žiniasklaidoje. Visgi turime pripažinti, kad daugelio kitų Europos valstybių požiūris į kultūrą plačiąja prasme, smarkiai skiriasi nuo mūsų. Tai opi ir plati Lietuvos kultūros politikos ir jos ilgalaikės strategijos nebuvimo tema.

Ar mes turime ambicijų užpildyti trūkstamas nišas? Jokių strategijų prieš tai nekūrėme, todėl niekuomet neturėjome tokio pobūdžio ambicijų, kita vertus, tikrai turime ambicijų savo vykdomus projektus įgyvendinti kokybiškai. Į tai ir koncentruojamės. Mūsų siekiai ir veikla vystosi progresyviai, atsižvelgiant į poreikius – tai noras lig tol netyrinėtą medžiagą išsaugoti knygos formatu, kad tai taptų dokumentu ir liudijimu, kuris išliktų ir ilgainiui taptų integralia mūsų kultūros tyrimų istorijos dalimi.

– Kaip sekasi mažai leidyklai išgyventi tokioje mažoje rinkoje, kaip Lietuva?

– Kūrybinės ekvilibristikos pagalba, nestokojant humoro jausmo. Labai tinkamai pasirinkote reikšminį klausimo žodį – „išgyvenate“, nors mes jo savo kasdienėje veikloje ir vengiame. Mūsų veikla yra įvairialypė, todėl leidyba, kaip atskira sritis, niekuomet nebuvo tikslas generuoti konkretų pelną. Pusiau juokais, pusiau rimtai esame įsitikinusios, kad pozityvus požiūris ir nuoseklus darbas galiausiai atsiperka ne vien materialia išraiška.

Pilnas VGMC leidinių sąrašas:

  1. Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013, 2013, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė (įsigykite čia)
  2. Petras Repšys. Atvaizduotos istorijos, 2014, sud. Giedrė Jankevičiūtė (įsigykite čia)
  3. Okupacijos realijos. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos plakatai, 2014, sud. Giedrė Jankevičiūtė, Laima Laučkaitė-Surgailienė (įsigykite čia)
  4. Telesforas Kulakauskas (1907–1977), 2016, sud. Giedrė Jankevičiūtė (įsigykite čia)
  5. Mikalojus Povilas Vilutis, 2017, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė
  6. Petras Repšys. Piešiniai / Drawings, 2019, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė (įsigykite čia)
  7. Rimantas Sakalauskas: nekenčiu sumaišties, 2020, sud. Giedrė Jankevičiūtė (įsigykite čia)
  8. Hei, poparte! Lietuvos grafikų kūryba XX a. 7–8 dešimtmečiais, 2020, sud. Deima Žuklytė-Gasperaitienė (įsigykite čia)
  9. Grafikas su fotokamera. Vytautas Jurkūnas (1910–1993), šiuo metu rengiama, sud. Gabrielė Radzevičiūtė (įsigykite čia)

Įsigyti „Vilniaus grafikos meno centro“ leidžiamų knygų galite „Vilniaus galerijos“ pardavimų vietose ir elektroninėje parduotuvėje www.2di.lt

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.