Publikuota: 2020 m. gegužės 23 d. 09:00
Ryški ir kontrastinga Rygos meno muziejaus rekonstrukcija

Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukcijos architektų komanda – („Processoffice“) Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė ir („Andrius Skiezgelas Architecture“) Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė Už šį projektą architektai buvo apdovanoti svarbiausiu Latvijos architektūros apdovanojimu „Gada balva“

INTERVIU SU ARCHITEKTU VYTAUTU BIEKŠA.

Koks šios unikalios rekonstrukcijos kontekstas?

Rusijos imperijoje 1905 m. Ryga buvo trečias pagal dydį miestas ir vienas svarbiausių uostų ir prekybos centrų. Vilnius tuo metu buvo tarsi gilumoje, galima sakyti, stotelė pakeliui į Varšuvą. Būnant Rygoje, ta buvusi didybė akivaizdžiai matosi. Meno muziejus, kurio rekonstrukcijos projektą rengėme, priklauso miestui, todėl šio projekto užsakovas yra Rygos miesto savivaldybė, o naudotojas  – Nacionalinis meno muziejus. Pastatą suprojektavo garsus Rygos to meto architektas Vilhelm Neimanis.

Šis pastatas statytas būtent kaip meno muziejus. Kiek mums yra žinoma, jis veikė visų karų metu, su labai mažomis pertraukomis. Iš karto, kai tik jį pastatė, pastatas sulaukė  kritikos, dėl pompstiškų nenaudojamų holų ir eklektiškų interjerų, o tuo metu Europos mene ir architektūroje vyko virsmas modernizmo link. Nepaisant kritikos ir daugelio kosmetinių remontų, muziejaus pastatas  nebuvo radikaliai rekonstruotas dar 100 metų.

Kas nulėmė jūsų sėkmę tarptautiniame konkurse ir kokie sprendimai jums atrodo labiausiai vykę?

Pastatas stovi Rygos istoriniame Esplanade parke, palei vieną pagrindinių Kr.Valderama gatvę.  2010 m. įvyko tarptautinis atviras architektūrinis konkursas, kurį laimėjome, pasiūlę išplėsti pastatą po žeme į parko pusę, virš naujo priestato įrengiant viešąją aikštę,  atverdami muziejaus tūrį, grąžinome ikoną Rygai.

Pagrindinis istorinis pastatas yra 4 aukštų: pirmasis – techninis, du aukštai – klasikinės ekspozicijos erdvės ir puošnūs holai su aukštomis lubomis, viršuje palėpės – su švieslangiais ir nenaudojama kupolo erdvė.
Į naują priestatą pasiūlėme perkelti ir išplėsti restauracines dirbtuves, archyvus ir meno saugyklas bei technines patalpas, kurias vėliau projektavimo procese papildėme ir ekspozicinėmis erdvėmis. Dalyje palėpės erdvių ir kupole įrengėme ekspozicines erdves.

Didelį dėmesį skyrėme muziejaus „nematomų“ funkcijų atvėrimui, lankytojams atvėrėme paveikslų saugyklas, o restauracines dirbtuves galima apžiūrėti per skaidrias salės lubas, net neužėjus į muziejų.

Muziejus neturėjo jokio ūkinio kiemo, todėl pasiūlėme radikalų sprendimą: įrengti liftą krovininiams automobiliams, kuriuo automobiliai nuleidžiami iki iškrovimo rampos antrame požeminiame lygyje.  Šis technologinis sprendimas kartu su anksčiau minėtais atvirais archyvais praturtina lankytojų kelionę į naujas ekspozicijų erdves naujajame priestate.

Ką galite pasakyti apie muziejaus interjerus?

Senojoje dalyje stengėmės išsaugoti unikalius istorinius interjerus apsiribojant tik minimaliom intervencijom apjungiant pastato senąsias ir naujas erdves. Pirmajame aukšte  reorganizave muziejaus buvusias ūkinės dalies erdves , jų vietoje suformuota kavinės erdvė ir konferencijų centras, knygynas, administracijos biurai.. Kadangi pirmo aukšto interjeras nebuvo dekoruotas, šias erdves palikome tiesiog neutralias, baltas. Tuo pačiu principu kūrėme ir viršutinių buvusių švieslangių erdvių ir kupolainterjerą – baltai nudažėme medines stogo konstrukcijas ir sienas. Senieji antrojo ir trečiojo aukštų interjerai restauruoti išlaikant visas autentiškas detales, bei stengiantis atskleisti skirtingų laikotarpių sienų dekorą. Naujoji požeminė dalis –  estetiškai skurdi, tai labiau techninis sprendimas nei dizainas, dominuoja betonas, cinkuotas metalas, stiklas bei menų archyvų sistemos.  Manau, kad architektūrą išmanantis lankytojas galėtų perskaityti mūsų sumanymą kaip sluoksniuotą „pyragą“, kuriame skirtingo laikmečio ir paskirties interjerai turi savitus stilius ir yra maksimaliai pritaikyti muziejaus patalpų paskirčiai.

Kada prasidėjo pastato statybos darbai?

2013 m. pradžioje prasidėjusios statybos, tęsėsi beveik 3 metus. Istorinio pastato restauracija, rekonstrukcija ir komplikuota situacija su gruntiniais vandenimis kėlė daugybę problemų, tačiau turbūt normalu, kad panašiuose projektuose negalima tikėtis visiškai sklandžios realizacijos. Na, o senajame pastate užduotis buvo suprojektuoti ir įrengti naują iš antrojo aukšto holo aukštus jungiančius laiptus, kurie vestų ir į naują požeminę muziejaus dalį. Ieškodamas ryšio su istoriniu interjeru, kolega Andrius Skiezgelas pasiūlė naudoti žalvario lakštus, kurie primena paauksuotus paviršius.   Laiptai jau tapo Instagram hitu. Amfiteatras lauke pagamintas taip pat iš žalvario lakštų.  Ne visus techinius sprendimus pavyko įgyvendinti puikiai, teko nusivilti  betono kokybe, tačiau džiaugiamės, kad pavyko sėkmingai atlikti sudėtingas intervencijas senajame pastate. 18m ilgio kupolo perdangos sijos buvo atsargiai „įkištos“ tarp senų medinių konstrukcijų laikančių gausiai dekoruotas pagrindinio holo lubas. Nauji laiptai, kuriais lankytojai pasiekia minėtą kupolo erdvę buvo suvirinti gamykloje naudojant 15mm plieno lakštus, stambiais segmentais įkelti pro stogą ir pakabinti ant sienos.

Stebėtina, kaip užsakovas leido daryti tokius komplikuotus sprendimus…

Užsakovas buvo linkęs diskutuoti dėl šių sudėtingų sprendimų, galėčiau surizikuoti teikdamas, kad dalį jų pavyko realizuoti dėl to, kad su realizacija susijusių sunkumų negalėjome įsivaizduoti, bet didžioji dalis jų buvo padiktuoti situacijos.

Ką galite pasakyti apie istorinių interjerų atkūrimą  muziejuje?

Istoriniame interjere  buvo plačiai naudototi tamsūs tonai, trafaretinis dekoras, paauksavimas,  vėliau – sienos buvo padengtos audinio tapetais.

Dalis erdvių jau 20a. trečiame dešimtmetyje buvo perdažytos baltai, didžiąją dalį isorinių ekspozicinių erdvių restauravome koncervuojant pirminę polichromiją, dalyje erdvių buvo restauruota originali ornamentais dekoruota molichromija ant vienos sienos, kitas nudažant tik bazine spalva. Tai palengvino kuratorių darbą išdėstant Nacionalinę kolekciją istorinėse erdvėse.

Turėjome pilną 1905 m. dokumentaciją su brėžiniais, net mokesčių ir statybinių medžiagų kainų derybų  registrais. Pats pastato autorius tuo metu buvo ir užsakovas ir architektas, todėl viską kruopščiai prižiūrėjo pats, po atidarymo tapo pirmuoju muziejaus direktorium.

Taip pat svarbu paminėti, kad trečio aukšto dalyje buvo išsaugotos galerijos su viršutiniu apšvietimu  pro stoglangius,  Kitoje dalyje padarėme panašius stoglangius, kurie palėpėje tapo stiklinėmis grindimis. Dalyje pritaikytų palėpės erdvių buvo panaudota istorinė baltai dažytų medinių lentų apdaila, primenanti patalpų originalią šviesdėžių paskirtį.

Kaip nutiko, kad prie šio projekto dirbo du architektų biurai ? Kiek žmonių dirbo iš viso?

Istoriškai dar nuo studijų laikų 2001 m. mes bendardarbiavome kūrybinėje grupėje „Punktas“. Su kolegomis kartu dalyvaudavome konkursuose. Taip pat šis projektas tikrai didelės apimties. Šiuo metu jau įprasta dirbti susijungiant kelioms grupėms. Pagrindiniai autoriai buvome keturi. Skirtingu metu dirbo vis kiti žmonės. „Įkarščio“ metu dirbo net 16 architektų.

Dėkoju jums už išsamius atsakymus. Linkiu kūrybinės sėkmės.

Kalbino Vytautas Gurevičius.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.