Publikuota: 2020 m. gegužės 10 d. 12:00
Namai, kuriuose gyvena praeitis, dabartis ir ateitis: viešnagė pas architektę J. Ambraškaitę

Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

Viešnagė architektės Jurgitos Ambraškaitės ir jos dukters dekoratorės Dagnės namuose buvo neeilinė. Energingos, kūrybingos moterys plačiai atvėrė ne tik savo namų duris, bet ir širdis, nes būtent iš čia liejosi šilčiausi jų prisiminimai apie taip mylimus artimuosius. Išgirstos istorijos atskleidė ir paaiškino, kodėl modernioje virtuvėje stalas uždengtas senovine močiutės siuvinėta staltiese, už modernios indaujos stiklo stovi senos raižytos taurės, iš kurių kadaise vyną gurkšnojo architektės prosenelis…

Ryžtingi gyvenimo sprendimai

Nors gyvename XXI amžiuje, kuomet moterys aktyviai kovoja už savo teises, daro tarptautines karjeras, yra veiklios, aktyvios, vis tik ne kiekviena iš jų ryžtųsi pasistatyti itin erdvų namą. O architektė J. Ambraškaitė prieš daugiau nei dešimtmetį, ilgai nesvarstydama, ryžosi.

„Man namo reikėjo dėl kokybiško gyvenimo būdo. Norėjau kavą gerti savo kieme, sėdėdama prieš saulutę, stebėti žydinčias rožes sode, norėjau per savo namo langus stebėti, kaip sninga, ir pati skubėti kasti takelio… Tai svarbūs dalykai, kuriantys gyvenimo džiaugsmą. Kad ir kokia miela būtų Vilniaus Vokiečių gatvė, tikrosios vertybės yra gamtoje, natūraliame gyvenimo būde, judėjime, spalvose, kvapuose… Šiuose namuose aš kuriu savo spalvas ir kvapus, o miesto bute to daryti negalėčiau“, – apie sprendimą gyventi name pasakoja J. Ambraškaitė. Jos teigimu, miestuose vyrauja progresyvumas, tačiau kokybiškas gyvenimas lengviau realizuojamas užmiestyje.

Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

J. Ambraškaitė ilgai nedvejojo dėl namo statybų. „Jeigu būčiau tik galvojusi, kas, kaip, kodėl, niekas nuo to nesikeistų, todėl ėmiau ir dariau. Visa tai, ką matote šiandien, yra darbo, o ne tik svajojimo rezultatas“, – sako architektė, besidžiaugianti savo pasirinkimu gyventi būtent šioje vietoje.

Greiti ir ryžtingi sprendimai greičiausiai buvo užprogramuoti architektės genuose. Baigusi studijas mergina, kaip ir dalis jos bendramokslių, įsidarbino Komunalinio ūkio projektavimo institute. Tačiau veikliai, iniciatyviai merginai greitai pabodo dienų dienas nuobodžiai sėdėti ir, kaip ji šiandien įvardija, imituoti darbą, todėl vieną dieną ji drąsiai apleido darbovietę ir kolegas privertė gūžčioti pečiais ir klausti savęs, kaip galima palikti tokią darbo vietą, kurioje dirbti beveik nereikia.

Tokį sprendimą J. Ambraškaitę paskatino priimti pasaulio pažinimas kelionėse. „Pirmą kartą į užsienį (Čekiją) išvykau 16 metų. Vėliau prasidėjo kitos kelionės į Gruziją, Armėniją… Kelionėse man atsivėrė akys. Pamačiau, koks gražus pasaulis, kiek galimybių jis suteikia, o imituodama darbą, aš neišnaudoju visų savo galimybių, savo potencialo. Be to, atėjo laikas užaugti“, – apie gyvenimo permainas pasakoja architektė.

Didžiausias postūmis, paraginęs pradėti savarankišką karjerą, architektei buvo kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas. Pažintys su naujais aktyviais žmonėmis, urbanizacija, statomi dangoraižiai prieš 20 metų lietuvei paliko neišdildomą įspūdį. Sulaukusi palaikymo ir paskatinimo iš tėvų, architektė nusprendė pradėti daryti tai, ką labiausiai norėjo, – projektuoti namus, kurti interjerus. Pirmiausia namų, butų rekonstrukcijas ji darė giminaičiams, o įgijusi savarankiško darbo patirties, rekomendacijų, sulaukdavo vis daugiau užsakovų dėmesio.

Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

Savarankiškumo, atsakomybės ir kūrybingumo gyslelė architektės šeimoje buvo perduodama iš kartos į kartą, todėl ir savo dukterį Dagnę Krikštanavičiūtę auklėjo jos per daug nelepindama. Šiais metais Notingemo universitete meno istorijos studijas baigusi Dagnė, kaip ir daugelis giminės atstovų, pasuko kūrybinės profesijos keliu. Paklausta, kas lėmė jos profesinį pasirinkimą, mergina atskleidė, kad mama padarė didžiausią klaidą, kuomet 9 metų mergaitę nusivedė į vieną Paryžiaus muziejų. „Mama tikriausiai galvojo, kad po 30 minučių man atsibos ir galės sėkmingai mane palikti vaikų žaidimų kambaryje. Bet tada aš pamačiau art deco stiliaus miniatiūrų, skulptūrų ekspoziciją, nuo kurios negalėjau atitraukti akių. Mama turėjo labai pasistengti, kad išvestų mane iš muziejaus“, – prisiminimais, pastūmėjusiais eiti kūrybiniu keliu, dalijasi D. Krikštanavičiūtė, kuri šiandien su mama įgyvendina bendrus interjerų projektus.

Kūrybiniai džiaugsmai

Šio namo koncepcija gimė labai greitai. Architektė dar dabar turi servetėlę, ant kurios gerdama kavą kadaise braižė, kaip turėtų atrodyti jos namas. Ji aiškiai žinojo, ko nori, ir tai įgyvendino. „Aš pati buvau ir autorė, ir užsakovė, ir finansų ministrė. Jei norėjau tualete prancūziškų tapetų, juos ir panaudojau ir nereikėjo tartis su niekuo: galima ar negalima, tinka ar netinka, pigu ar brangu“, – kūrybine laisve džiaugėsi architektė. Pasinaudojusi galimybe kurti savo namus ir nepaisydama jokių standartų, J. Ambraškaitė pirmiausia pakabino užuolaidas ir miegamajame įsirengė marmurinį židinį bei sūkurinę vonią, nors tuo metu name nebuvo nei virtuvės, nei durų.

Šiuo metu, praėjus 12 metų po įkurtuvių, name vyksta rekonstrukcija. Specialistė, matydama rinkoje naujas apdailos medžiagas ir naujas vyraujančias tendencijas, nusprendė atnaujinti namus ir pritaikyti juos prie dabartinio savo gyvenimo būdo. Rekonstrukcijos metu tvarkomas architektės miegamasis ir vonios kambarys, o D. Krikštanavičiūtės kambarys virs į svečių kambarį. Taip pat bus įrengiamas patogus darbo kambarys.

Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

Architektė J. Ambraškaitė darydama rekonstrukciją didelį dėmesį skiria apdailos medžiagoms. „Aš suprantu, kad dažnai negalėsiu šių medžiagų keisti, todėl man labai svarbu, kad jos būtų kokybiškos. Stengiuosi naudoti tokias medžiagas, kad jų nereikėtų greitai keisti kitomis“, – pasakoja architektė.

Kelionė į JAV architektei padėjo priimti ne tiks svarbius gyvenimo sprendimus, bet ir įkvėpė sukurti būtent tokį namų interjerą, kokį matome šiandien. Svetur pasisėmusi idėjų, namų interjere J. Ambraškaitė panaudojo jau turimus daiktus, protėvių relikvijas ir suderino jas su naujausias tendencijas atitinkančiais baldais, interjero detalėmis. Dėl tokių derinių J.Ambraškaitė namų interjero stilių įvardija kaip „fusion“. Tokį interjero stilių sukurti reikia nemažai patirties ir meistriškumo, nes sąsajos tarp skirtingų daiktų formuojamos ne funkciniame, o emociniame lygmenyje. „Fusion“ dizaino stilius – tai gebėjimas tradicinius daiktus matyti kitu kampu, sujungti nesuderinamus dalykus ir sugriauti stereotipus. Šiai architektei tai pavyko.

Dviejų kokybišką meną vertinančių moterų namuose taip pat nesunku pastebėti gausybę paveikslų. Jie čia keičiami priklausomai nuo sezono, nuotaikos ar net progos. Šiuo metu interjere vyrauja dailininko vieno lietuvių dailininko paveikslai, tačiau tikėtina, kad greitu metu jie bus pakeisti. Nuo vaikystės J. Ambraškaitė buvo vežiojama į meno parodas ir tą patį darė su savo dukra, todėl šiuose namuose paveikslai užima svarbų vaidmenį. Į juos šios moterys žiūri pagarbiai ir tiki, kad teisingas meno kūrinys yra investicija, kuri lieka ateities kartoms.

Virtuvės sala suburia

Apžiūrėjusios J. Ambraškaitės namus, nuo pirmųjų akimirkų jaukiam pokalbiui susibūrėme aplink salą, esančią virtuvėje. Taip net nepastebėjome, kaip pralėkė laikas, ir visos moteriškai nusprendėme, kad sala virtuvėje – tai interjero sprendimas, kuris suburia žmones bendravimui.

Sala virtuvėje – labai sėkmingas sprendimas. Kadangi virtuvėje verda pagrindinis šeimos gyvenimas, būtent aplink šią salą būriuojasi šeimos nariai, šeimininkių draugai ar giminaičiai. J. Ambraškaitė pastebi, kad jos projektuojamuose namuose vyrai dažnai prašo kaitlentę daryti virtuvės viduryje esančioje saloje, tačiau, jos nuomone, tai nevykęs sprendimas.

Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

„Nors gartraukis sutraukia garus, tačiau gaminant maistą aplink salą gali taškytis riebalai, o tai ir nehigieniška, ir nepraktiška, ir net kažkiek pavojinga, nes aplink lakstantys maži vaikai gali paslysti. Verdame, kepame maistą ne tiek daug laiko, tad tikrai nereikėtų tiek daug dėmesio skirti kaitlentei ir statyti ją virtuvės centre“, – sako architektė. Kaitlentė, jos teigimu, turi būti virtuvės pakraštyje, o daug praktiškesnis ir patogesnis sprendimas saloje įrengti plautuvę.

Gana netradicinis sprendimas – virtuvės nišoje įrengta aukšta, daili spinta. Nors architektė virtuvės daiktams sukrauti pradžioje norėjo statyti podėlį, atsižvelgdama į tai, kad virtuvėje praleis daugiausia laiko, pasirinko efektyvesnį, estetiškesnį variantą – spintą. Čia tarsi muziejaus vitrinoje eksponuojami apšviesti senelių servizų elementai: vazos, sriubinės, saldaininės, kurie ne tik papuošia interjerą, bet ir žadina malonius prisiminimus.

Nors architektė aiškiai apibrėžė šių namų interjero stilių, palikdama šiuos namus viską vertinu per emocinę prizmę. Išeinu iš jų įžvelgusi, kad tai namai, kuriuose be jokios konkurencijos, kiekviena turėdama savo vietą, gyvena praeitis, dabartis ir ateitis…

Portalui interjeras.lt parengė Agnė Jakubonė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.