Publikuota: 2020 m. kovo 10 d. 09:12
Prabangusis Antikos palikimas interjero dizaine

 

Kuomet senienų tyrinėtojas Domenico di Trana XVI a. pabaigoje Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje aptiko antikinio grindinio likučius, jis nė neįsivaizdavo, kokio mąsto lobyną jis atvėrė: po keleto metrų pelenų sluoksniu čia glūdėjo ištisas miestas, sunaikintas galingojo ugnikalnio išsiveržimo 79-tais mūsų eros metais. Praėjus kone dviem šimtmečiams, buvo pradėti sistemingi Pompėjos ir Herkulanumo kasinėjimai, europiečiams atskleidę užmirštąjį Senovės Romos gyvenimą, Antikos palikimą.

Atsirado unikali galimybė susipažinti ne su apleistais antikiniais griuvėsiais, kurių ir šiaip Italijoje netrūko, bet su ištisais gyvenamųjų namų kvartalais, kuriuose daugelis statinių išsaugojo architektūrines detales ir netgi vidaus apdailą.

XVIII a. archeologiniai atradimai visoje Europoje sukėlė galingą susidomėjimo Senovės Romos kultūra bangą ir prisidėjo prie naujojo architektūros stiliaus, praminto klasicizmu, formavimo.

Šį bei tą apie antikinių interjerų sandarą  europiečiai jau žinojo ir anksčiau: juk Viduržemio jūros regione buvo pilnai ar bent dalinai išlikę nemažai graikų ir romėnų statinių. Susidomėjimas Antika smarkiai šoktelėjo Renesanso laikotarpiu, kuomet prakutusi Šiaurės Italijos miestų diduomenė ėmė ieškoti genealoginių ir kultūrinių ryšių su šlovinga praeitimi.

Tiek miesto rūmų, tiek užmiesčio vilų interjerus buvo pradėta dailinti, nusižiūrint į negausius antikinius pavyzdžius. Grindys buvo klojamos mozaikomis ir inkrustuotu medžiu, lubų perdangos skirstomos stačiakampiais kesonais, o sienos dekoruojamos lipdytais bareljefais ir naujai atrasta freskos technika.

Antikos laikų sienų tapyba

Kadangi autentiškos sienų tapybos ligi tol buvo išlikę nedaug, tai daugiausia buvo kopijuojami antikiniai bareljefai, jų stiliumi kuriant religinius, o vėliau ir alegorinius-mitologinius siužetus. Būtent Renesanso epochoje viršutinę sienos dalį pradėta puošti horizontaliomis frizų juostomis, o didelius sienų plotus skaidyti piliastrų (puskolonių) imitacijomis. Tačiau Pompėjos tyrinėjimų dėka interjerų dekoratoriai atrado daugybę naujų siužetų bei išraiškos priemonių. Nuodugniai išnagrinėjęs Pompėjos freskas, XIX a. vokiečių archeologas August Mau išskyrė 4 jų stilius: inkrustacinį, architektūrinį-erdvinį, ornamentinį ir mitologinį. Kiekvienas jų buvo populiarus tam tikru laikotarpiu, savaip siejosi su kitų Romos imperijos provincijų sienine tapyba ir padarė skirtingą įtaką tolesnei interjero dekoro plėtrai. Be to, sienų tapybos turinys bei atlikimo kokybė labai priklausė tiek nuo pastato paskirties, tiek nuo jo savininkų finansinių išgalių.

Antikos palikimas

Inkrustacinis stilius

Dekoruojant sienas pirmuoju – inkrustaciniu stiliumi, didžiojoje jų dalyje buvo imituojama akmens dekoratyvinių plokščių danga, kruopščiai perteikiant marmuro arba smiltainio faktūrą, plokščių sujungimo siūlių nelygumus bei įskilimus. Kad sustiprinti tariamą trimatiškumą, viršutinėje dalyje ji buvo puošiama neaukštais reljefais ir stucco (kalkių mišinio) lipdiniais. Šis dekoravimo būdas buvo taikomas ir vėlesniais laikais – pavyzdžiui, įvairių spalvų marmuro imitacijai bažnyčių interjeruose baroko ir rokoko epochose. Net ir šiandien vonių, virtuvių ir kitų patalpų dekoravimui naudojamos įvairių formatų keraminės plytelės su paviršiuje atspausdinta faktūra, sėkmingai pakeičiančios natūralaus akmens plokštes.

Antikos palikimas

Architektūrinis-erdvinis stilius

Antrasis stilius, vadinamas architektūriniu-erdviniu, pagrindinai siejamas su didelio formato centrinės simetrijos paveikslais, vaizduojančiais didingus statinius bei gamtos vaizdus, esančius už pastato sienų. Kad erdvės vizualinio praplėtimo iliuzija būtų dar stipresnė, vaizdą neretai perskirdavo į kelias dalis tariamomis kolonomis, atseit laikančiomis patalpos  sijas ir perdangą. Taip pat buvo įterpiami augalai, gamtos motyvai, o kartais net ir natūralaus dydžio žmonių figūros, kaip kad buvo padaryta, vaizduojant Dionizo šventę garsiojoje Misterijų viloje. Tariamas architektūrines detales vaizduojanti sienų tapyba buvo neparastai populiari  Renesanso epochoje; vėliau freskas pakeitė didelio formato tapyti paveikslai ir austiniai gobelenai. Šiuolaikiniu šio stiliaus atgarsiu galėtume laikyti plataus formato foto tapetus, kuriais bandoma praplėsti ir paįvairinti mažų patalpų erdvę.

Antikos palikimas

Ornamentinis stilius

Trečiasis, vadinamasis ornamentinis stilius, buvo sukurtas vėliau už antrąjį ir perėmė kai kuriuos jo bruožus. Sienų plokštumos čia buvo dalinamos struktūrinėmis tiesiomis linijomis, tarpuose tarp kurių plytėjo ne trimačiai peizažai, o lygios ryškiaspalvės plokštumos, kur ne kur pertraukiamos stilizuotų architektūrinių motyvų. Pompėjos interjeruose buvo ypač pamėgti grakščius kandeliabrus primenantys siluetai, skiriantys vieną spalvinę plokštumą nuo kitos. Garsusis Antikos architektas Virtuvijus griežtai kritikavo šį stilių už „nekonstruktyvumą“ ir „apgaulingą lengvumą“, bet nepaisant to, ornamentiniai motyvai vėliau buvo gausiai naudojami rokoko epochos tekstilėje bei inkrustacijose. Laikui bėgant, plokštumos padalinimas subtiliais grafiniais elementais tapo pirmųjų medžiaginių tapetų leitmotyvu.

Antikos palikimas

Mitologinis stilius

Ketvirtasis stilius, naudotas Popmėjoje ligi pat miesto žūties, apjungė trijų ankstesnių stilių elementus. Mitologiniu jis buvo pavadintas dėl to, kad  spalvinių plokštumų viduryje buvo talpinamos stambios ryškiaspalvės kompozicijos mitologine arba alegorine tematika. Savotiškais kontrapunktais tarp vienspalvių plotų tapo vertikalios juostos, užpildytos smulkiais, bet intensyviais augaliniais motyvais. Laikotarpiu nuo Pompėjos žūties iki visos Vakarų Romos imperijos sunykimo naujų dekoro stilių nebuvo atrasta – nežinomi autoriai kartojo vis tuos pačius Antikos siužetus, kurie po krikščionybės įvedimo buvo sėkmingai pritaikyti naujosios religijos skleidimui. Bizantiškose, o vėliau ir stačiatikių bažnyčių vidaus dekore yra nesunkiai įžvelgiami  III ir IV stiliaus prašmatnumo pėdsakai.
XVIII a. viduryje įsigalėjus klasicizmui, romėnų sukurtas sienų dekoravimo principas pelnė visuotinį pripažinimą: plintusas (t. y. apatinė sienos dalis) buvo paliekamas vienspalviu, vertikalias tapytas juostas pakeitė medžio raižiniai arba reljefiniai piliastrai; centrinė sienų plokštumų dalis būdavo skiriama arba tapybos kūriniams, arba spalvingiems medžiaginiams tapetams, įrėmintiems plonais mediniais arba gipsiniais bagetais. Siužetines kompozicijas juose palaipsniui išstūmė apibendrinti augaliniai motyvai, papildyti architektūriniais elementais ir įrėminti ryškiaspalvėmis juostomis. Palaipsniui medžiaginiai, o vėliau, nuo XIX a. pradžios ir popieriniai tapetai pilnai užvaldė reprezentacinių patalpų sienas; daugelio jų raštuose vis dar galima buvo įžvelgti antikinius pradmenis. Beje, tapetų klijavimo būdas, viršutinį kraštą atitraukus nuo lubų ir jį fiksuojant ištaiginga horizontalia juosta, vis dar primena romėniškus dekoratyvinius frizus viršutinėje sienų dalyje. Tikrai prabangus Antikos palikimas.

Jonas Malinauskas

Docentas, dizaino publicistas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.